Apie tikrąją meilę šventiniu laikotarpiu

Ar kada susimąstėte, su kuo ir prie ko praleidžiate daugiausia laiko? Jei turėtume omeny vertybes, tai, ko gero, galėtų būti įvairūs gyvenimo tarpsniai, susiję su šeima, mokykla, jaunystės pašėliojimais, profesija, darbu, bažnyčia ir baigiant televizoriumi... Ir, kaip manote, ką bendro galime rasti visuose paminėtuose dalykuose? Net pati nustebau savo atsakymu...


Tikriausiai pamenate, kaip seneliai, o kam labiau pasisekė, tai ir mamos su iliustracijatėčiais, prieš miegą sekdavo pasaką ar skaitydavo mėgstamą jūsų vaikystės knygą. Po to buvo mokykla su gausybe vadovėlių ir jau paties skaitoma knyga... Kad ir ką šiandien besakytų mokytojai, įvairių užklausų rengėjai ir tyrėjai, knyga, norime mes to, ar kvailai tam priešinamės, vis dar yra vertybė, lydinti visą gyvenimą. Net jei nerandame laiko knygos skaitymui, mūsų sąmonė, reikalui esant, visada mus nuves prie knygos, ir nesvarbu, ar švietimo ir mokslo programų rengėjai vis dar intelektualiai vaidysis tarpusavy, diskutuodami, kodėl tos knygos ir autoriaus reikia tarp privalomųjų, o ta jau netinka... Tai tik bandymas užvesti ant kelio, kuris, toli gražu, negali turėti vienodos įtakos nei mokslui, nei skaitymo skatinimui.
Prisiskaitę knygų pagal programas, kurį laiką mes nekenčiame skaitymo, bet paskui pats gyvenimas atsargiai mus vėl priveda prie žurnalo, laikraščio ir knygos, tos, apie kurią kažkas kažkur kalbėjo, rašė, pasakojo... Ir mes pradedame stebėti knygų viršelius, gal net paimame į rankas, pavartome, padedame atgal. Bet kitą kartą, ką gali žinoti... Knyga vis tiek gyvena mumyse.
Paskui ateina laikas draugauti su maldaknyge. Poteriai gyvena kaip daugybos lentelė, bet litanijos kažkaip pinasi, ir čia prireikia senos maldaknygės, Šiaip jau pravartu išlaikyti ją nuo Pirmosios Komunijos, nes po trejetą punktų iš dešimties, žyminčių sklerozės atėjimą, turi net keturiasdešimtmečiai...
Dabar galiu pranešti keistą žinią, kad gali prasidėti skaitymas dėl skaitymo, nes jūs paprasčiausiai pamiršite, kad tą ar kitą knygą jau esate skaitęs, bet jausite didelį malonumą ir pasitenkinimą savimi, kad vis dar skaitote, o knyga yra nuolatinis jūsų gyvenimo palydovas. Net ir tuomet, kai jūs žiūrite televizorių, ji guli ant stalo arba ant sofos – nekantriai laukdama pasimatymo su jūsų širdimi. Ir tai vadinasi tikroji meilė.
P.S. Šį tekstą rašiau rajono laikraščio „Vilnis" literatūriniam puslapiui, bet vienos bičiulės skambutis ir klausimas: kur ji galėtų paskaityti tą tekstą mano tinklaraštyje, tarsi įpareigojo jį patalpinti ir „Molėtai kitaip". Juk šventinis laikotarpis gali tęstis nuo Kalėdų iki Velykų, arba nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios... Arba nuo vieno gimtadienio iki kito, priklausomai nuo to, kiek turime savy drąsos ir laisvės tai daryti.
Jei jums vis dar nepasisekė, ir nieko iki šiol nepamilote, pradėkite nuo statistikos: kiek per Lietuvos Nepriklausomybės 25-etį išleidote pinigų ne tam, kam reikia. Gali būti, kad šiek tiek išlaidų rasis knygoms ir žurnalams. Jei taip, vadinasi jūs dar ne beviltiškas...