Pavasario godos
Savaitraštis nepamirštantiems ateities „Žaliasis pasaulis" (2015, vasario 19 d., Nr. 7) paskelbė etnologo, prof. Liberto Klimkos straipsnį „Vieversio diena – pavasaris nebe už kalnų".
Profesoriaus straipsniuose, kaip visada, daug išminties... „Priešistoriniais laikais manyta, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Galbūt juos kas pavasarį atsiunčia deivė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeologijos pradininkė Marija Gimbutienė.
Įdomu, kad senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje: tradicinio kalendoriaus pavasario dienos turi ir paukščių vardus. Pirmoji jų – vasario 24-oji, Vieversio diena, sutampanti su Šv. Motiejaus vardadieniu. (...) Vieversiukas pirmasis iš migruojančių paukščių pargrįžta į tėviškę. Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, kaime dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Paukštelį išties galima pamatyti ganėtinai anksti – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užimtų savo būsimai šeimynai erdvę. Ir kitiems garsiai paskelbtų:
„Tik aš čia šeimininkas!"
Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti" – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu." ...
Tačiau laikraštis „Lietuvos žinios" dar sausio pabaigoje paskelbė, kad „Pajūris jau sulaukė pavasario" (2015 01 27), Denisas Nikitenka rašo, jog „klaipėdiečiai gali mėgautis pavasarį skelbiančio juodojo strazdo trelėmis. Geltonsnapis strazdas nepaiso jokių gamtos dėsnių ir drąsiai traukia tuoktuvių giesmę."... O atsakymą tame pačiame straipsnyje pateikia mūsų kraštietis, Ventės rago ornitologijos stoties vadovas Vytautas Jusys. „Prieš dešimtmetį tai būtų daugiau nei sensacija, o dabar vis anksčiau pradedantys giedoti paukščiai yra nebe retas reiškinys. Žinoma, sausio antroje pusėje giedantis juodasis strazdas viduryje miesto yra šis tas įdomaus. Bet girdėjome jau, kad neseniai, orui atšilus iki 4-6 laipsnių, ėmė tekėti ir klevų sula pajūryje. Nuo gruodžio pabaigos jau pavasariškai tilindžiuoja didžiosios zylės... Paukščiai reaguoja į šviesą, dabar diena vis ilgėja, tačiau ne tiek, kad imtų tuoktuvines giesmes giedoti strazdai... Matyt, išties mūsų klimatas keičiasi, o su juo - ir paukščių gyvenimo būdas..."
Jei sparnuočių akibrokštais nebereikėtų stebėtis, tai teisingu žmonių elgesiu ir supratimu kartais galima ir nustebti. Lietuvos ornitologų draugijos leidinys apie paukščius, jų apsaugą stebėjimus „Paukščiai" (2014/4) rubrikoje „padedame paukščiams" rašo, jog „Iki" projekto eiga: 2015 metais saugomų paukščių lauks 120 naujų inkilų. Ir ornitologų draugiją (LOD), ir prekybos centą „Iki" savotiškai nustebino dar 2012 metais pradėtas rengti projektas, skirtas trijų nykstančių paukščių rūšių – uralinės pelėdos, žalvarnio ir kukučio apsaugai. Žmonės galėjo pirkti ilgalaikio naudojimo ekologiškus maišelius, „kurių kiekvienas reiškė 1 lito paramą retiesiems paukščiams, pavaizduotiems ant maišelio. Projekto vykdytojai buvo maloniai nustebinti – Lietuvos žmonių aktyvumo dėka buvo surinkta daugiau nei tikėtasi paramos lėšų. (...) Žalvarniams nuo projekto pradžios iškelta 60 inkilų.(...) Inkilai iškelti potencialiose rūšies perėjimo vietose: Druskininkų, Varėnos, Molėtų, Utenos, Ignalinos ir Švenčionių rajonuose.. .Globaliai nykstantys paukščiai 2014 m. įsikūrė net keturiuose iškeltuose inkiluose. Šis rezultatas tikrai geras, žinant, kad Lietuvoje peri tik 5 šių paukščių poros."
Projekto įgyvendinimą ir toliau koordinuoja LOD bei savanoriai, o žmonės, pamatę uralinę pelėdą, kukutį ar žalvarnį, turėtų pranešti džiaugsmingą žinią Lietuvos ornitologų draugijai.
Belieka laukti, kas ir kuriame krašte parneš pavasarį pirmasis... O man norisi grįžti prie paukštės Deivės, prie pasakų, kuriose geri žmonės, pakirsti sielvarto, virsta paukščiais ir gieda neapsakomo grožio giesmeles... Jie – regėti vos keletą kartų, tokie, kaip dailininkė Marija Kakarienė, kaip daktaras Pranciškus Naujokaitis, arba matyti kasdien, tokie, kaip poetas Remigijus Gražys, bibliotekininkė Janytė Vinciūnaitė ar kaimynė Nadiežda Vlaščenko...
Su metais jų vis daugiau, virstančių paukščiais ir giedančių giesmeles...
Gal todėl vienos rūšys išnyksta ir randasi kitos... Sausio pabaigoje užfiksuota nauja paukščių rūšis – paprastasis stepinis vieversys, savo dyžiu (apie 20 cm) panašus į varnėną.
Stebėkime, klausykime, fiksuokime, prisiminkime... Juk, anot prof. L. Klimkos, viena tikra: kokie vasarą vyraus orai, vieversys gerai atspėja. „Prieš šlapią vasarą lizdą suka ant kalnelio, prieš karštą – lomelėje".