Euremija

Ach, tie lietuviai! Vieni, palaidoję litą, vis dar jo gedi, kiti, gavę naujutėlaičių eurų, nepaliauja džiūgavę. Treti – tie, kuriems viskas yra ir bus blogai... (Metų pabaigoje, tikėtina, kad visiems bus jau kitaip...) O šiandien esame devyniolikti euro zonoje – lyg tie paskutiniai pasišėliojimo meteliai prieš jaunystės jubiliejų...


Kai prieš aštuoniolika metų Molėtuose lankėsi iš Amerikos neseniai grįžęs kunigas Antanas Saulaitis, iliustracijaatrodė labai gražus pavyzdys, tarytum koks laisvės pernešėjas iš anapus. Šiandien jis, sveikindamas Lietuvą su Kalėdomis ir Naujųjų metų šventėmis iš Kauno, o ir lietuviškuose dienraščiuose visiems mums linkėjo, kad Dievulis pažadintų lietuvio sąžinę. Kas žino, gal bent vienas iš Trijų karalių ir atneš kam nors dovanų Sąžinę... Abejoju, ar tas kažkas labai apsidžiaugtų sąžinės pabudimu. Būtų nejauku ir net nedraugiška, kad net suabejotum į kurią kelnių ar švarko kišenę geriau ją patalpinti, pamiršdamas apie užantį, esantį arčiau širdies...
O juk seniau, būdami raudonoj sąjungoj, žmonės tikėjo taip, kad iš tikėjimo ir idėjos net vaikus vadino Iskra, Volga, Lenin ir kitokiais plieniniais vardais. Šiandien gi, net juokais pasiūlius gydytojams Naujųjų metų kūdikį pavadinti Euru, niekam tokia mintis nekilo, bet, kas žino, ar nepradės rastis Eurelijai ir Eurelijos?... O katinai ir šunys, gal ir kiti augintiniai, bus nusipelnę vadintis Eurais, Litais...
Grįžtu prie sąžinės. Kadangi manoji niekur nebuvo nei išėjus, nei paslėpta, gal tik pulsas smarkiai suretėjęs, tai, galvoju, solidarizuojantis su visa Lietuva, nebeturinčia nė trijų milijonų piliečių, gyvenančių čia ir dabar, gal vertėtų sąžinę pavadinti Euremija. Bet jei ji tikra, kam tas netikras vardas? Euremija tiktų prekybininkams ir perdirbėjams, kuriems dabar atsiveria euro gysla, kai kasdien po kelis centus brangsta prekės. Ir jokie čia pasižadėjimai dėl kainų nekėlimo atrodo lyg pavasarinis sniegas, kai ima ir prisninga tikrojo, žieminio... Ką reiškia 1 ar 2 centai nuo vienos prekės, jei pirkėjas perka po keletą prekių, o pirkėjų per dieną apsilanko šimtai.... Tai ar kam reikalinga sąžinė, jei su ja ir daroma, kad ir avis būtų nealkana ir vilkas papenėtas?
Sąžinė reikalinga tik bėdžiams. Štai, Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, turėdamas trejetą vaikų ir žmoną, dėkojo jiems, kad šie sudarė sąlygas išmėginti jam gyvenimo su 5 litais per dieną galimybę. Eksperimentas pavyko, bet jis parodė, kad „dirbantis vilnietis kelias dienas nesunkiai gali išsiversti su 5 litais, bet ne nuolat. Už tiek neįmanoma papietauti viešojo maitinimo įstaigoje: sriubos pigiau nei už 3 nerasi, o pigiausi dienos pietūs – 8 Lt" . („Šeimos sveikata", Nr. 26, 2014 m) . Tačiau, žmogaus alga tikriausiai yra didesnė už minimumą, ir jis maitinosi tik vienas. Man ir be eksperimento aišku, kad vienas žmogus gali bet kaip išgyventi, o su vaikais, ir su mažu atlyginimu – visas gyvenimas lyg eksperimentas. (Pavyzdžiui, Molėtų pradinėje mokykloje pietūs be gėrimo kainavo 4 Lt, tai turint 3 vaikus kasdien vien pietums reiktų beveik 15 litų)... Savivaldybėms, tiksliau jų socialiniams skyriams, dabar suteikta teisė atrinkti bėdžius patiems, esą, jiems geriau matyti, kas su kuo ir kaip, ir kiek ko reikia ir galima... Prisipažinsiu, kad ir man teko mažumėlę pažinti Lietuvos meilę, būnant tarp bendrųjų bėdžių, o štai, tarp vietinių ir išrinktųjų – nepasisekė, nes reiktų dar labiau žeminti save ir kitus, pasitelkus teismo motyvaciją. Kita vertus, man labai pasisekė. Nors pinigų nepadaugėjo, patikėjau protingos socialinio skyriaus moteriškės, toli gražu nė bėdžių kastos, žodžiais, kad reikia nustoti gyventi iliuzijų pasaulyje. Nebeapgaudinėju savęs, atsisakiau tos Lietuvos meilės, kur kas ketvirtį turi įrodinėti, kad tu esi ne kiaulės akimis ir miegi tik su savo sąžine... Tačiau, aš vis dar myliu Lietuvą, bent tol, kol nereikia susimokėti ir už orą... Todėl Euremija pavadinau kriauklę virtuvėje, kad galėčiau stebėti šalto ir karšto vandens sunaudojimo kiekį, nešvarių indų skaičių, sugaištą savo laiką ir kaupčiau mintis apie taupymą eurais su švariausia sąžine. Tik niekaip iš galvos neišeina vienas rebusas: kaip buvo galima švaria sąžine ir sąžiningu darbu sutaupyti šitiek milijonų juodai dienai? Juk mūsų mažiau nei trys milijonai, o tik per tris dienas Lietuvoje buvo pakeista beveik 80 milijonų litų. Tarp daugiausia keitusių litus į eurus buvo Kauno miesto ir rajono gyventojai. Tačiau per Lietuvos radiją buvo paminėta ir Molėtų pašto skyrius, kaip vienas pirmųjų, dar neįdienojus, baigęs turėtą dienos normą. Kaip žinia, vienam gyventojui per dieną galima pasikeisti iki tūkstančio eurų...
Euremijos karštligė tęsiasi. O aš linkiu visiems gauti to, ko jie nusipelnė pagal savo sąžinę ir darbus. Sako, mano linkėjimai pildosi...
P.S. Yra visokių bėdžių ir visokių turčių. Kai neturi savų turtų, negali skaičiuoti ir svetimų, bet tie, kurie gali ir nori – tegul pasiskaito žurnalo „Aukštaitiškas formatas" paskutinį 2014 metų numerį ir kraštiečio Vidmanto Šmigelsko straipsnį „Vidutinio statistinio mero turtas – trečdalis buto Vilniuje".