Kas? Kur? Kada? (11)

NUO BESTSELERIO IKI IŠŠŪKIO.

Verslo, ekonomikos ir politikos mėnesinis žurnalas „IQ" (2014 m. spalio mėn., rubrikoje „Teatras") skelbia šio leidinio kultūros redaktorės Viktorijos Vitkauskaitės ir Lietuvosiliustracija nacionalinio dramos teatro meno vadovo Audronio Liugos „Sezono provokacijas", kuriose skiriamas dėmesys ir mūsų kraštiečio Mariaus Ivaškevičiaus kūrybai.
Anot šių dviejų pašnekovų, komerciniu atžvilgiu M. Ivaškevičiaus ir O. Koršunovo „Išvarymą" galima pavadinti teatro bestseleriu. „Beje, sėkmingiausi dabartinio repertuaro spektakliai yra nacionalinės dramaturgijos pastatymai: Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas", Kazio Binkio „Atžalynas" ir Justino Marcinkevičiaus „Katedra", - sako A. Liuga. O į kitą V. Vitkauskaitės klausimą „Gal taip yra dėl to, kad tos nacionalinės dramaturgijos pastatymų Lietuvoje palyginti mažai?" jis atsako: „Galbūt, bet veikiausiai ir dėl to, kad juose paliestos giluminės temos. Visi minėti spektakliai labai skirtingi, bet, pavyzdžiui, „Katedra" po „Išvarymo" buvo tarsi užkoduotas žingsnis. Vandalas, kuris „Išvaryme" keikiasi rusiškai ir viską griauna, „Katedroje" sugrįžta į Lietuvą kaip Laurynas statyti šventovės. Kilo klausimas, ar mes turime viltį, kad kas nors iš išvažiavusių grįš su idėja kaip Laurynas, kuris bando valstybėje šį tą pakeisti? Be abejo, teatras negali egzistuoti, jei neparduoda bilietų ir neuždirba pinigų. Bet pirmoje vietoje formuojant repertuarą yra ne komercinė sėkmė, o motyvacija ir prasmė."
Matyt, turint motyvaciją ir prasmę, kitąmet bus kuriamas visiškai naujas darbas, kurio premjera planuojama 2015 m. spalį. „Tai vengrų režisieriaus Arpado Schilingo spektaklis, kuriam tekstus rašys M. Ivaškevičius. Darbinis pavadinimas „Wartist" – „war" ir „artist" junginys , tai yra karo artistai. Kūrinys, apimsiantis ir sceną, ir kitas teatro vietas, reflektuos karo situacijoje atsidūrusį mūsų teatrą. Spektaklyje dalyvaus lietuvių, latvių, estų aktoriai. „Wartist" bus iššūkis ir M. Ivaškevičiui, rašysiančiam atskirus tekstus, bet ne išankstinę pjesę.(...)"
APIE LAIMĘ. Žurnalas „Liaudies kultūra" (2014 m. Nr. 4) skirtas Žemaitės asmenybei, kryždirbystei ir Dainų šventei. Po „Dainų šventės" rubrika yra ir Ritos Balkutės straipsnis „Žolininkų pamokymai ir parodymai: „Ką žolynai kalba apie Laimę". Tarp daugelio Lietuvos žolininkų Dainų šventėje dalyvavo ir Molėtų rajono Joniškio krašte gyvenanti ir žoliaujanti Regina Rabcevičienė. Kaip rašoma R. Balkutės, žolininkai dosniai dalijosi ir žolynų arbatomis, ir laimės receptais. Regina Rabcevičienė: „Būk žmogumi, turėk savo siekį ir laimė pati ateis."
Kitas savotiškos laimės pavyzdys šiame žurnale yra „Aukštaitiškų kryžių architektas Antanas Deveikis" ( Antano Gasperaičio str.) „Jis buvo laisvas žmogus anoje aleksandrų ir mikalojų alinamoje Lietuvoje. Jokių tarpininkų tarp jo ir jo Dievo nebuvo: jis meldėsi kasdien, kančios medinukus, kryžius darė , žmoneliams krosnis krovė, o pats dūminėlėse lindėjo." – taip meistriškai A. Gasperaitis įveda į Antano Deveikio gyvenimą skaitytoją. Kaip teigia straipsnio autorius, daugiausia A. Deveikio kryžių buvo pastatyta XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Daugiausia jų buvo aplink Utenos ir Anykščių kraštus, bet būta ir Molėtuose. „Dar vienas A. Deveikiui būdingas bruožas – gausi sakralinė kryžių puošyba. Tikriausiai nėra nė vieno jo kryžiaus be monstrancijos virš koplytėlės arba be angeliukų, ypač vėlyvesniuoju laikotarpiu, o kryžių briaunas, ypač jų dalį vieš karnizo, mėgo puošti išpjaustinėtais kryželiais. Molėtuose stovėjo gražus A. Deveikui būdingas kryžius papuoštu stiebu, su angeliukais ir koplytėle su būdingomis S formos atramėlėmis ir abipus jos patupdytais paukščiukais." Mums dar labai svarbu, kad A. Deveikio aukštaitiškų kryžių architektūrą savo piešiniuose įamžino kraštietis dailininkas Antanas Jaroševičius, kurio piešiniais iliustruotas ir šis straipsnis.
Straipsnio pabaigoje pasakojama apie Deveikį – senesniųjų pasekėją ir jaunesniųjų mokytoją, kur vienu iš deveikiško – sėliško stiliaus pasekėjų yra ir Stanislovas Karanauskas, jau senokai gyvenantis ir kuriantis Molėtų krašte. O akylesnis skaitytojas, besidomintis liaudies kultūra ir jos ištakomis, galės ir daugiau pastebėti sąsajų su Molėtų kraštu...
KRAŠTIETIS: per senelius ir molėtiškos gamtos fotografiją. Laikraštis „Lietuvos žinios" (2014 09 27) rašo apie Vilniaus rotušėje vykstančią gamtos fotografo mėgėjo Algimanto Vėjalio darbų parodą „Vaiskuma". ( Godos Ambrazas str. „Algimanto Vėjalio tapymas fotoaparatu". 22 psl., rubrika „Žmonės"). Ponas A. Vėjalis yra eksponavęs savo darbus ir Molėtų parapijos namuose, o parodą Vilniaus rotušėje jau spėjo aplankyti garbūs rajono žmonės...
„Esu gimęs Vilniuje, tačiau vaikystėje iki mokyklos augau pas senelius Aukštaitijoje. Ten labai gražu – kalvos, akimis neaprėpiami toliai", - pasakojo Algimantas. (...) Kaip teigia Goda Ambrazas, „Algimantas tikino, kad mėgstamiausios vietos, kur jis nuolat traukia pasižvalgyti pro objektyvą ir užfiksuoti patraukusių akį vaizdų, dažniausiai driekiasi aplink Vilnių – Belmonto atodanga, Riešės žirgyno ir Molėtų kelio apylinkės, Vilniaus Verkių gatvės gale buvęs krioklys, kurio vaga jau nukreipta kitur, senoji išlikusi tik jo nuotraukose. Atostogaudamas Neringoje, prie Dubingių ežero, Molėtuose jis taip pat fiksuoja gamtos vaizdus ir jų fragmentus. Paprašytas apibūdinti savo kūrybos žanrą, A. Vėjalis tvirtino: „Esu gamtos fotografas. Priklausau ir gamtos fotografų klubui „Žalias skėtis". Jis vienija Aukštaitijos ir Vilniaus fotografus mėgėjus. Kasmet rengiame parodas. Nepuoselėju minčių tapti profesionalu – esu laisvas ir nepriklausomas, ir man taip gerai."
BOTANIKAS. Žurnalas vaikams apie gamtą „Lututė"(2014 Nr.9, psl.26-27) pasakoja apie susitikimą su botaniku, o suaugusiems daugiau žinomu Anykščių rajono meru, knygų autoriumi, Molėtų krašto žentu... Sigučiu Obelevičiumi.
„Kaip ir dauguma vaikų, domėjausi viskuo, kas gamtoje gyva – paukščiais, vabalais. (...) Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą ir vykdydamas tyrinėjimus gamtoje, Sigutis ėmė rinkti retųjų augalų kolekcijas. Dabar jose yra apie 6000 pavadinimų augalų iš viso pasaulio.O kodėl būtent augalai? „ Augalai mane žavi pastovumu, - sako Sigutis. – Paukščiu gali domėtis, bet jis nuskris – ir nėra. Vabalas – nuropos. Grybas auga, o kitais metais toje vietoje jo nė su žiburiu nerasi. O augalą ten pat randi kasmet." (...) Šiuo metu Sigutis svajoja savo sode užsiauginti paslaptingąją legendomis apipintą mandragorą ir jau turi įsigijęs keletą šio augalo sėklų."
BARBORA RADVILAITĖ – KITAIP. Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas „Kultūros barai" (2014 Nr. 9, psl. 51-52) Ritos Repšienės straipsnyje „Teatro vertybės ir privilegijos" nagrinėja teatrų gyvenimus, jų pasikeitusią būtį ir, regis, amžinas tiesas. Besidomintiems teatru – straipsnis įdomus, o molėtiškiui pravartu žinoti, kad „šiemet Jurašas, padedamas Aušros Marijos Sluckaitės - Jurašienės, ėmėsi labai sunkaus ir sudėtingo sumanymo – grąžinti į sceną legenda tapusią, jų abiejų likimą radikaliai pakreipusią Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė". Nusprendė dar kartą parodyti atkaklią žmogaus kovą su lemtimi, net jei pralaimėjimas neišvengiamas.
„Lietuvoje lyg ir nepadoru, lyg ir gėda kalbėti apie asmeninę patirtį – sukrėtimus, ligas, nelaimes. Kaip viduramžiais bijota kalbėti apie marą, raupsus, taip dabar bijoma užsiminti apie ligą. Baimė pripažinti patirtą lemties smūgį iškreipia dalykų esmę." Viena iš teatro misijų - išlaisvinti jausmus, „jei pavyksta bent iš dalies to pasiekti", vadinasi, dvasinės terapijos seansas nusisekė.
Juozas Grušas yra sakęs, kad dramaturgijos tikslas - kuo tobuliau atskleisti gyvenimo tiesą. Jurašui, reikliai, rūpestingai matuojančiam dabartį, svarbiausia – parodyti tamsiąją jos pusę, kurią vengiama pripažinti, kuri stropiai maskuojama, kol galop tenka prieš ją kapituliuoti. Darydamas tuos kasdienybės „matavimus", režisierius vengia ir išvengia drastiškų kraštutinumų, nes nelaiko teatro nei kabaretu, nei lošimo namais. (...)"
SPALIS. „Vakaro žinios" ( 2014 09 30) iš anksto pamalonino Rimo Tumino gerbėjus, (tarp jų ir molėtiškius, videniškiečius ir alantiškius), pranešdamos, kad spalio 2 d. Sankt Peterburgo Ermitažo teatre Vilniaus mažojo ir Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatro meno vadovui Rimui Tuminui įteikta „Baltijos žvaigždė" už humanitarinių ryšių Baltijos regione stiprinimą.
Antrasis kalendorinio rudens mėnuo – pilnas įvairių dienų, įsimintinų datų, profesinių ir asmeninių švenčių, Tarptautinių dienų... Kaip sako viena naujausių Bernardinai.lt knygų – pokalbis su gydytoju psichiatru A. Alekseičiku- „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną" ...
Būkit pasveikinti!