Vasara, dovanojusi mažai miško uogų, traukiasi (lyg būtų susitarusi su gandrais) kur kas anksčiau, tačiau dosniai dovanoja grybus.

Sodybų kiemuose, sako, dalgiu šienauti galima kazlėkus, raute rauti raudonviršius, o visai netikėtose ir nebūdingose grybams pulkaunykams vietose pamatyti dešimtis ir šimtus baravykų...
Žemė pradeda alsuoti rudeniu. Šlapia ir nejauku aplinkui. Liūdna, bet nepikta.
Gali nusiskinti rieškučią sodo aviečių ir akimirkai pagauti vasaros skonį, gali žiūrėti į oranžiniai raudonus šermukšnių karolius ir atgaminti vasaros saulėlydžių akimirkas... Tačiau lietaus lašeliai, vėjo ūžesys ir krintančio obuolio garsas, it nelaukto ir netikėto beldimasis į duris, visada grąžins į rudenį, tą keistoką tylos metą, kurį, it kliūčių ruožą, teks perbėgti. Juk laikas irgi bėga, bėga upės ir lietaus upelių vanduo, bėgame mes patys. Dažniausiai išsiblaškę, pasimetę, nemylimi ir palikti, bėgame nuo savęs... Kartais bėgimas vyksta į save. Tuomet būname mylimi, laimingi ir skubantys... Už skubėjimą kartais mus baudžia (kaip, beje, ir už bet ką kita), bet argi visada mums norisi tai pamatyti?..
Kaip sako poetas Vilius Baltrėnas –
Lietuviškas lietus,
Lengvai, iš lėto lyja...
Į visus keturis kraštus -
per aukso obeliją...