Nuvilnijusi Dainų šventė „Čia – mano namai", paliko gausybę neišdildomų įspūdžių jos dalyviams.

Kiekvienas, sutiktas ir pakalbintas molėtiškis, dalyvavęs šioje šventėje, nepriklausomai nuo jo amžiaus, greitakalbe, kad spėtų viską susakyti, kol nepamiršo pirmojo įspūdžio, pasakojo ryškiausias šventės akimirkas, kurias, sudėjus kartu, galima būtų apibendrinti: pavargom, bet buvo nepakartojama, labai smagu, kad norisi vėl grįžti atgal... Vadinasi, šventės organizatoriai ir dalyviai pasiekė vieningą tikslą, pavadinę ir dalyvavę renginyje „Čia – mano namai". Juk ten, kur gera ir miela – visada norisi sugrįžti...
Pasaulio futbolo čempionatas, pademonstravęs įdomų ir stiprų futbolą, ketvirtfinaliui atrinko stipriausias šiuo metu pasaulyje komandas. Tas „šiuo metu" toks trapus ir laikinas, kad jei „užmigsi" ant laurų, tai kitame čempionate gali atsidurti labai toli nuo finalo, kas šiuo atveju, manau, panašaus nutiko Brazilijos rinktinei, kai po vokiečių nokdaunų nepadėjo atsistoti ir „savos stadiono sienos"... Kad ir kaip būtų gaila brazilų dėl juos ištikusios nesėkmės „savo rūmų menėje", bet sporte, pasirodo, fizinės ištvermės per maža, kur kas labiau prireikia laimės ir sėkmės... Ir nors visos ketvirtfinalio ir finalo varžybos demonstravo fizinę ištvermę ir gerą strategiją, visgi, laimė lydėjo vokiečius ir olandus, o Brazilijos ir Argentinos fanai, kaip ir jų komandos, liko sutriuškinti ir nusiminę, ir turbūt nieko nereiškė raminimas, kad būti ketvirta arba antra komanda pasaulyje – irgi labai gerai.
Dainų šventė ir Pasaulio futbolo čempionatas, drebinę Lietuvą, baigėsi, it vasaros lietus su žaibu ir perkūnija... Atėjo ramybė, o su ja ir atostogos.
Kaip skelbia liepos mėnesio žurnalas „Edita" rubrikoje „Keliautojo užrašai" – dabar gyvenu kelionių prisiminimais. Ir tuos žodžius pasako ne kas kitas, o kraštietis, anot žurnalo, gyva legenda tapęs rašytojas, žurnalistas, keliautojas, televizijos laidų vedėjas Algimantas Čekuolis. Jis pasakoja ir apie pirmąją savo kelionę: „Nors prabėgo daugybė metų, pirmąją kelionę puikiai prisimenu iki šiol. Ji buvo pėsčiomis. Buvo karo metai, artėjo frontas. Mano tėvas dirbo mokyklos direktoriumi, tad išsigando, kad mokykla, stovėjusi prie kelio, gali būti suniokota. Reikėjo viską paslėpti. Nutarėme kreiptis į dėdę, kuris gyveno kaime už 78 kilometrų. O kaip su juo susisieksi – telefono tada niekas neturėjo. Išsiuntė mane, dvylikametį berniūkštį. Gyvenome Širvintose. Patraukiau į kelią – per Giedraičius, Molėtus. Net nežinojau, kad kirtau fronto liniją. Mačiau lavonų, krūvas minų, girdėjau, kaip kažkur dunksi sprogimai. Bet nesupratau pavojaus, tik didžiavausi įveikęs tokį kelią! Manau, kad tos pirmosios patirtys (buvo dar keli klajojimai po Lietuvą) ir pasėjo manyje kelionių virusą."
Ar ne pats laikas atgaivinti ir mums kelionių virusą pėsčiomis? Pailsintume ir gamtą, ir save, ir pažintume savo gimtąjį kraštą, juk čia – mūsų namai...