Nušiugždėjo Verbų sekmadienis... (Verbas laikysime iki Pelenų dienos, o paskui sudeginsime – taip sako ir etnologė Gražina Kadžytė ).

Pamiškės jau šypsosi žibučių žiedais, o į kiemus sugrįžo kielelės. Riebūs špokai rytais krapštinėjasi po laukus, o vakarais sutupia ant laidų pagiedoti besileidžiančiai saulelei... Jei būčiau kompozitorė – būtinai užrašyčiau natomis jų išsidėstymo pozicijas... O gal jie meldžiasi, kalba rožančių ar pasakoja dienos istorijas?!...

Tuoj ateis Velykos. Ir nesvarbu kokio tikėjimo žmogus jas sutiks. Tai bus šventė. Krikščioniškajam pasauliui bus didelis džiaugsmas dėl Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį, išvadavusią žmoniją nuo prigimtinės nuodėmės. Tai bus ne tik Kristaus prisikėlimo šventė, bet ir Gamtos pabudimo metas. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio pilnaties. Tai reiškia, kad jos neturėtų būti anksčiau kovo 22 d. ir vėliau balandžio 25 d. Tačiau būta ir kitaip. Protingų žmonių Velykų kilmė aiškinama pasitelkus Bibliją. Sakoma, kad Velykos kilo iš senovės žydų (izraelitų) šventės, kuri buvo skirta atminti išėjimui iš Egipto nelaisvės ir vykdavo nisano (kovo–balandžio) 14 d. išvakarėse. „Tą vakarą kiekviena šeima aukodavo ėriuką: taip būdavo paminimas pirmas toks aukojimas – prieš pat Dievui išvaduojant izraelitus iš Egipto. Tą naktį Dievas „praėjo, aplenkė" izraelitų namus, nes jų durų staktos ir sąramos buvo apšlakstytos ėriuko krauju, ir paliko gyvus tų namų pirmagimius."

Taigi, iš pradžių šventę Velykas kartu su izraelitais, dabar jas švenčiame pagal Velykų algoritmus, tikusius Julijaus, Grigaliaus kalendoriams, o paskui ir mėnulio kalendoriui...

Tai turėjo būti Didysis stebuklas, parodęs pasauliui, kad vienu metu po tuo pačiu dangumi vyksta Didžioji nušvitimo akimirka... Akimirka, kurioje sutelpa viso pasaulio esybės pradžia ir pabaiga. Ir todėl Velykos – svarbiausia šventė ne tik krikščioniui, bet ir tam, kuris geba pajusti gyvybės ir mirties virpulį...