Ir vėl tas Andrikienės laikas! Ryte sunku keltis, iki pietų kankina blausuma, o vakare, atvirkščiai, miego nesinori... Darbe, sako, kai kurios moteriškės net posmelį turi numigti, antraip išvirs iš aukštakulnių... Per radiją teko girdėti kalbant, kad vasaros laiku gyvena 100 šalių, o tik Lietuva, esą, triukšmą kelia. Tai ar ne įrodymas, kad visos kitos tautos jau apipenėtos GMO, o mes, vieninteliai, dar gyvi, nes gebam pajausti, kas mums tinka, o kas ne...Ir joks mikro chirurgas neduos naudos, kad ir gebėtų sumažinti proto simbolį – aukštą kaktą. Čia reikia politinio apmąstymo ir susitarimo...

Seimas, tikriausiai pamąstes, jau paskelbė 2018-uosius metus – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Ir visų paprašė penkmečiu į priekį numatyti veiklas. Norėjau būti ir aš pilietiška – pasiūlyti ką nors reikšmingo, bet pagalvojau, o jei per tiek metų manęs nebebus Molėtuos (išvažiuosiu arba numirsiu) - kas vykdys mano veikas? Todėl geriausiu atveju galiu siūlyti idėjas, bet negaliu įvilkti jų į pinigų maišus, o jiems, regis, jų reikia...

Mano idėja gali nieko nekainuoti arba kainuoti labai daug... Pavyzdžiui, jei prie Vyriausybės svetainės atsirastų Lietuvos šimtmečio portalas, tai jis arba nieko nekainuotų, arba kainuotų labai daug. Būtent jame galėtų būti talpinami visos Lietuvos šimtmečio renginiai, vykstantys ne tik Vasario 16-ąją, bet visus metus. Lietuva vėl galėtų susijungti gyvąją grandine, kaip tai dare per Baltijos kelią. (Ar tada kas skaičiavo, kiek pinigų reikėjo?) Skaičiuojant, galima numatyti, kad kiekvienas rajonas pasirūpintų savo teritorijos gyvąja grandimi, bet tai galėtų būti suderinama ir su savanorystės nešėjais... Jei norisi didesnių pinigų ir didesnės atminties – galima turėti po juostą, kuri apjuostų visa Lietuvą, Kiekvienas tos šimtmečio akcijos dalyvis galėtų joje pasirašyti. Taip būtų baigta šimtmečio istorija ir pradėtas naujasis šimtmetis. Lietuvos šimtmečio juosta galėtų būti saugoma Seime arba išdalinta po savo krašto muziejus.

Lietuva turi mažiausią knygą, bet nieks netrukdo turėti ir didžiausios. – Šimtmečio knygos. O čia jau kiekvieno krašto reikalas – kokius šviesuolius ar įvykius talpinti...O gal ji būtų nacionalinių vertybių knyga ir tuomet laikraštis ,,Respublika" turėtų kuo užsiimti...

Bet aš jau čia pasėdėjau ne savo pupose. Neabejoju, kad ir daugiau rasis norinčių ten pasėdėti... O savos pupos, et, valgymui, sėklai, dirbiniams ir ritualams...

Negi dabar sakysi, kad nori užauginti pupą iki dangaus, rasti auksinį kiaušinį ir gyventi gyventi... be rūpesčių. Tik nežinia, ar tai pasiseks kitame Lietuvos šimtmetyje...