Niekada nebuvau girdėjusi, kad kas taip gražiai būtų pavadinęs arklį. O profesorius Česlovas Kudaba jį pavadino. Sakyčiau, ne tik gražiai, bet ir išmintingai...

„Arklys – žmogaus bendravargis. Ariančio žmogaus. Jo, kaip ir artojo, pavadinimas – nuo žodžio „arti". Šiandieną, pamatęs šį gyvulį vagoje, jau sustoji. (...)

Arklys, o ne kas kitas buvo žmogaus namų aitvaras. Jei ne jis, tai tokiame krašte, kaip Lietuva, nebūtų galėję išgyventi tiek žmonių – jie būtų mirę iš bado, jų mažiau būtų gimę. (...)

Dideli arklio nuopelnai prakaituotajai žmogaus daliai. O juk buvo ir kruvinoji dalia, kai šis gyvulys, žirgu vadinamas, lygiai su žmogumi gynė jo žemę, pelnė šiam namų saugumą, pergales, šlovės laurus. Kiek žirgų krito kovose su kryžiuočiais mūsų panemunėse ir kalvotose aukštumose! Nemaža yra paminklų, į kuriuos pateko gražus ristojo siluetas, bet dažnai tik tam, kad karžygys smagiau atrodytų. Ne vieną karalių, generolą paminklan kėlė su žirgu. Paminklų vien arkliui reta. Visi žinome, kad paskutiniame kare, be žmonių, buvo sunaikinta daug mašinų, tankų, tiltų, sugriauta namų. O kiek žuvo žirgų ir arklių – užmirštame pasakyti. Septyni milijonai jų krito pastarajame kare! (...)

Arkliai mus palieka. Turbūt nė nepajusime, kada ir kur paskutinį kartą iš plūgo bus iškinkytas arklys. Gal tai atsitiks mūsų vaikų amžiuje. O po to ateis laikas, kai bus įdomu pamatyti žmogų, mokantį arti arkliu. Lygiai kaip dabar įdomu kažkur Gudų girioje išvysti žmogų, mokantį su geiniu įlipti į drevinę pušį. Visa tai bus. Verk neverkęs. (...) Gaila kitko. Mažėja progų gėrėtis, džiaugtis arkliu. Tiesa, galima prisiminti žirgynus. Tai tikrai neblogai. Jau ne vien Sartuose, ne vien žiemą, rodomas žirgų sportinis grakštumas. Ir važiuoja žmonės, ir į tuos smagius gyvulius kasmet smalsiau žiūri jaunimas. Bet maža to. Juk veik visame krašte vežiodavo vaikus rogėmis per Užgavėnes, per paskutinį, jau šiltą sniegą...."

Tie gražūs mintijimai apie arklį buvo rašyti 1978 metais. Ir juos galima rasti Č. Kudabos publicistikos rinktinėje „Žemės Giedra".

Iš tiesų, arkliai mus paliko ne savo noru... Kartais Molėtų gatvėmis galima pamatyti arkliuką, traukiantį neišvaizdų vežimą, kuriame sėdi pora žmonių. Vežimo ratai, matyt, todėl, kad nebeliko mokančių daryti įprastus vežimo ratus, pakeisti į lengvojo automobilio ratus. Nežinia, ar su jais lengviau arkliui, bet triukšmo tikrai mažiau...

O būdavo, neapsieina nė vienas miesto renginys be ūkininko Mykolo Rubiko važnyčiojamos trikinkės, ir dar su skambančiais žvanguliais... Visais klausimais dėl arklių galėdavo konsultuoti alantiškis Romualdas Juočepys. Jo kolekcijoje buvo ne tik gyvi žirgai, bet ir visa, kas susiję su jais: nuo pasagų iki nuotraukų ir atvirukų...

Praėjusių metų pabaiga ir šių metų pradžia, sakyčiau, prikėlė arklius ir jų šeimininkus iš užmaršties jau vien tam, kad pagal kinų kalendorių 2014 metai yra Medinio Arklio metai. Medinis arkliukas – vaikystės arkliukas, kuriuo buvo galima sūpuotis mums, ir kuriuo dar matyt supsis kelios kartos. Tačiau mūsų senelių vaikystė buvo kitokia, kitokia jųjų ir atmintis. „Respublikos" žurnalistė Dalia Byčienė (Žalgirio Nacionalinio Pasipriešinimo Judėjimo priede Nr. 252) kalbino Liudvinavo miestelyje gyvenantį Vincą Burčiką, kuriam jau devyniasdešimt pirmi metai, ir kuris yra „paskutinis pakinktininkas iš Suvalkijos". Į klausimą – ką Lietuvai reiškė arklys? – jis atsakė: „Mano laikais arkliai būdavo labai gerbiami. Iš jo arklio apie žmogų spręsdavo. Arklys visa Lietuvos jėga buvo, visas turtas. Žmonės sakydavo: be arklio šventė, be karvės pasninkas, o be kiaulės gavėnia. Taip ir buvo, be arklio nebuvo darbo. Nėra darbo, nėra mėsos nei duonos. Dabar arklius išpjovėme, išvežėme italams. Ūkininkai nieko su arkliais nedirba, nemoka arti, arklio pakinkyti. Yra čia netoliese vienas veislinis arklių ūkis, bet nieko su arkliais nedirba, tik gano, kaip karves. Nebereikia jiems pakinktų. Anksčiau žmonės suvažiuodavo į arklių varžybas. Vyksta lenktynės, visi su pieštukais, rašosi į knygutes, nugalėjusius sveikina. Tikrai būdavo įdomu. Dabar, matau, vaikščioja žmonės per varžybas, ir niekam neįdomu, ar tu jodinėji, ar šokinėji."

O išsamų Vidos Tavorienės straipsnį magišku pavadinimu „Lietuviškas arklio užkalbėjimas" (2013 m. gruodžio 28 d.) išspausdino „Valstiečių laikraštis". Jame, regis, visos tiesos iš praeities ir ateities apie būsimus lietuviškus arklius, kuriuos jau reikia vadinti žirgais... Nes „Daugiausia jie auginami dėl pramogos ir sporto. Aistringi žirgų mylėtojai juos laikytų vien dėl grožio. Pastaraisiais dešimtmečiais arklių Lietuvoje mažėja. Prieš 30 metų jų buvo apie 85 tūkst. , (2013 m.) gruodžio 1 d. – per 17 tūkstančių. O štai tarpukario Lietuvoje (1927 m.) laikyta net 617 tūkst. arklių."

Molėtų krašte, irgi randasi vietos žirgams. Jų buvimą lemia šeimininkų piniginės storis ir kitokios aplinkybės. Neseniai įsikūrė įspūdingas žirgynas Dubingiuose.

Arklių (oi, atsiprašau, žirgų) augintojai ir turėtojai, šįmet galėtų teikti ir papildomas astrologo paslaugas. Pažinsi arklį – žinosi ir Arklio metus...

Alvydo BALANDOS nuotrauka