APIE KANTĄ. 2013 metų gruodis. Maskvos V. Majakovskio dramos teatras, M.Ivaškevičiaus pjesė „Kantas", režisuota M. Karbauskio. Recenzijos kuo įvairiausios. Ir Roman Dolžanskij „Komersant", ir Vera Kopylova. Ria.ru, ir Aliona Karasj „Rossijskaja gazeta", ir Irina Alpatova „Teatrai", kurių mintis ryžtasi išversti Jūratė Visockaitė žurnale „Lieratūra ir menas" (2014 m. sausio 10 d.). Pacituosiu Verą Kopylovą: „Tokių prinokusių ir skanių spektaklių (ne tik perkeltine, bet ir gastronomine prasme) labai trūksta maskvietiško teatro erdvėje. Tai tikras delikatesas su puikiai dirbančiais aktoriais.

Delikatesas taip pavadintas dar ir todėl, kad jis ne kiekvienam tinka. „Kantas" – prabangus valgis, apskaičiuotas trims su puse valandos. Spektaklyje permaišyta viskas, ir filosofas I. Kantas, studentų filologų naktinis košmaras, apsireiškia prieš mus visai žmogišku, mielu pavidalu. Nemanykite, kad jus ims spausti su „Grynojo proto kritika". Abejoju, ar visa kūrybinė grupė perskaitė šitą fundamentalų filosofo veikalą – gal tik pats M. Ivaškevičius. Ir tai yra pirmoji Karbauskio apgavystė.

Antroji apgavystė – sceninė erdvė (S. Barchinas). Studentiškos auditorijos modelis (viduryje – pietų stalas, aplink, skirtingame aukštyje, sėdi žiūrovai) užsimena, kad meistras tuoj atsistos centre ir pradės paskaitą. Ogi ne. Jis valgys sriubą ir menkę, ieškos būdo, kaip mandagiai atsikratyti nekviesto svečio, ir apie „Grynąjį protą" mums paaiškins kiti personažai: tai atsitinka tuomet, kai „protas kritikuojamas grynai". (...)

O štai Justina Jurgaitytė („Lietuvos rytas", 2013 m. gruodžio 14 d., str. „Kanto pokalbiai") pasakoja apie scenografo Segejaus Barchino idėją M. Ivaškevičiaus ir M. Karbauskio spektakliui, kur vaidinama specialiai sumeistrautame šešiakampio formos amfitiatre, kuriame telpa tik pusantro šimto žiūrovų. Šešiakampis – ezoterikų simbolis, sąlyginis pasaulio modelis, Williamo Shakespeare'o laikų teatras.

„Mes norėjome, kad žiūrovai jaustųsi neįprastai – ne mažojoje salėje, bet ir ne didelėje. Aišku, ir ne universiteto auditorijoje, nors panašiausia į tai", – sakė S. Barchinas.

APIE SOLISTES. Dienraštis „Respublika" pateikia informaciją apie kraštietę, operos solistę Reginą Šilinskaitę, kad vienas pirmųjų Operos ir baleto teatro 2014 metų spektaklių, J. Štrauso operetė „Šikšnosparnis", skiriamas solistės jubiliejui. R. Šilinskaitė atlieka pagrindinį Rozalindos vaidmenį. „Esu laiminga, kad mano jubiliejus tikras, nes labai daug dirbu", – sakė „Respublikai" solistė, gimusi gruodžio 17 d.

2014 m. sausio 24 d. laikraščiai „Vilnis" ir „Molėtų žinios" paskelbė, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistei Reginai Šilinskaitei siūloma suteikti Molėtų rajono savivaldybės garbės piliečio vardą už aktyvų Molėtų garsinimą savo darbais ir veikla meno srityje, už itin svarų indėlį, kuriant Molėtų rajono gyventojų kultūrinę gerovę. (Prašymą teikė Molėtų menų mokykla).

Kita solistė Judita Leitaitė, gimusi gruodžio 27 d., kalbinta „Lietuvos žinių" (2013 m. gruodžio 14 d.) apie tai, kokias televizijų programas ji mėgsta žiūrėti, sakė, kad televizorių žiūri, bet retai renkasi lietuviškas programas, gal tik „Panoramą".

„Daug dainuoju įvairiose Lietuvos vietovėse – ir miesteliuose, ir kaimuose. Pasirodyti televizijoje tiek geru, tiek blogu amplua yra didelė reklama. (...) Nežiūriu lietuviškų serialų, nes jie siaubingi. Bet muilo operas prilipę prie ekrano žiūri visi kaimo žiūrovai. Organizuodami koncertą kultūros namuose deriname laiką, kad renginys nevyktų tada, kai rodomas koks nors serialas.

Aišku, lietuviškame eteryje ne viskas blogai. „LRT kultūra" parodo puikių koncertų ir primirštų laidų.

Mėgstu žiūrėti rusiškas laidas – jose yra turinys. Rusų kanalai rodo nepaprastai gerų filmų ir labai gerų laidų apie žymius žmones."

Beje, vasario mėnesį ji koncertuos ir Molėtų krašte.

Vaida Genytė, kurią pristato „Respublikos" priedas „Laisvalaikis" (2014 m. sausio 23 d., „Lyriškajai Vaidai Genytei patinka siaubo filmai") sako, kad vaikystėje svajojusi būti arba balerina, arba dainininke. Taigi viena svajonė išsipildė... Jos hobis – dainavimas. „Dabar jau supratau, kad patinka ir dailusis čiuožimas." Apie laisvalaikio praleidimo būdus ji sako, kad svarbiausia, jog „kartu būtų geri ir man patinkantys žmonės. O laiką leisti galima labai įvairiai, pasivaikščioti po miestą, važiuoti į Nidą ar Palangą. Net ir televizorių namuose galima smagiai žiūrėti. Tiesa, labai mėgstu laiką leisti gamtoje."

Na, o Utenos laikraščiai skelbia, kad Vaida Genytė dainuoja ir miuzikle „Tadas Blinda", kurį „Domino" teatras jau kelis pastaruosius metus yra paruošęs turams po Lietuvą. (Sausio 29 d. –Utenoje).

APIE FOTOGRAFIJĄ. Fotografui Algimantui Černiauskui–60. Išskirtinėmis raidėmis tarp teksto ir fotografijų skelbė laikraštis „Žaliasis pasaulis" ( 2013 m., gruodžio 12 d.) Henriko Gudavičiaus straipsnyje „Tiesa apie skaudžios mūsų žemės vaikus".

„...Gražūs yra Brolių Černiauskų fotografuoti dzūkai ir aukštaičiai – pavargę, ligoti, bet gražūs. Ir žvelgiame į juos ne su gailesčiu, o su pagarba. (...) „Skaudžios žemės vaikai" – taip Algimantas ir Mindaugas Černiauskai pavadino savo nuotraukas ir apybraižos tekstą „Dienovidyje" prieš 23 metus. Praeis septyniasdešimt metų, o meninė tiesa, užfiksuota nuotraukose ir trijuose antraštės žodžiuose, išliks. Ta tiesa nekinta, bet pamatyti ją gali tik pėsčias mūsų žemės keleivis. Nes tiktai pėsčiojo patirtis yra amžina. (...) Lietuva – ir išeinanti, ir išliekanti. Negali būti, kad viskas prapuls be ženklo. Net ir didžiausių suiručių metais svarbiausi egzistenciniai klausimai išlieka kaip idėjos. Praeina kiek laiko ir sugrįžta tai, kas jau buvo tarsi užmiršta. Todėl brangi yra kiekviena tyčia ar netyčia pagauta akimirka, brangus kiekvienas buvusios kaimo harmonijos liudijimas. Daug dabar atsiranda spalvingų albumų, kuriuose kompozicijos kuriamos gerai žinant naujuosius dizaino dėsnius, kur netrūksta ir fantastiško kaleidoskopo, fotografuojant iš toli ir iš aukštai. O prieš trisdešimt metų svarbiausia buvo sutikti žmogų. Todėl ir nesensta pačios seniausios nuotraukos."

APIE KINĄ. Žurnalas „Veidas" Vaivos Sapetkaitės str. „Arklio metai į kino sales atneš daug animacijos, komiksų ir lietuviškų filmų", kur ji pristato dvi lietuviškas premjeras: Emilio Vėlyvio „Redirected/Už Lietuvą" ir M. Ivaškevičiaus „Santa" – ilgo metražo vaidybinio filmo debiutą. Tarp realybės ir pasakos pakibęs bendras lietuvių ir suomių filmas, kuriame pasakojama, kaip vieniša mama Inga (Sandra Daukšaitė) nusprendžia išpildyti savo sūnaus Vinco (Ovidijus Petravičius) svajonę ir nukeliauja į Laplandiją susitikti su Kalėdų Seneliu (Tommi Korpela). Kaip skelbia žurnalas, „ kino platintojo „Meed Fims" vadovas Justinas Vancevičius įsitikinęs, kad ši juosta savo kokybe tikrai išsiskirs, mat puikios režisūros, stiprios perspektyvių aktorių vaidybos ir „neparastai gražių vaizdų" pavyzdys. Paminėtina, kad filmo operatorius – tikrai neeilinis: Tuomo Hutri yra vienas labiausiai patyrusių ir vertinamų savo srities profesionalų visoje Suomijoje"

Filmo „Santa" premjera Lietuvos kino teatruose – sausio 31 d. Kaip tik per prasidedančius Arklio metus...

ĮVERTINIMAS? Žurnalas „Literatūra ir menas" (2014 m. sausio 24 d.) anketoje su poetu Tomu Venclova: „Kultūra autentiškiausiai plėtojasi be dotacijų" , klausia poeto: „Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

„Sakoma, kad 2013 metai pagal daugelį parametrų buvo geriausi pasaulio istorijoje: mažiausias kūdikių mirtingumas, ilgiausia gyvenimo trukmė, mažiau negu bet kada badaujančių, reliatyviai mažiausiai nusikalstamumo bei karo aukų, švelnesnis negu bet kada rasizmas, geriausia moterų padėtis ir t.t. Daug kas tuo nepatikės, bet čia kalbama apie globalinį mastą, globalinius skaičius bei procentus. Lietuva, beje, net ir tokiame pasaulyje priklauso prie geresniųjų (nors ne pačių geriausiųjų) vietų. Už šitą pažangą – kuri, manding, itin pageidautina – reikia kažkuo mokėti. Mokama, pavyzdžiui, vartotojiško mentaliteto įsigalėjimu, religijos krize, daug kam labai skaudžia tautinių jausmų dekonstrukcija, taip pat tuo, kas skaudžiausia man – meno išnykimu. Literatūra daugiausiai virto komerciniais (arba pretenzingais, nepaskaitomais ir mažai kam reikalingais) tekstais, tapyba – visokiomis instaliacijomis, muzika – Eurovizijomis arba eksperimentiniais, vėlgi mažai kam įdomiais veikalais... Dar truputį laikosi teatras (ne kinas!) ir architektūra, bet kažin ar ilgam. Antra vertus, gal tai nieko baisaus, nes rimtam meno mylėtojui lieka Bachas ir Stravinskis, Gioto ir Van Goghas, Dantė ir Achmatova, Chaplinas ir Felinis – niekur jie nedingo.

Taigi niekas iš lietuvių, taip pat ir pasaulio mene, manęs šiandien – ir jau senokai – nebestebina. Žinoma, kai ką (daug ką) laikau visai beverčiais dalykais, kai ką gerbiu labiau. Jei kalbate apie lietuvių literatūrą – geresnis už daugelį kitų man atrodo Marius Ivaškevičius. Iš neseniai pasitraukusių – Marcelijus Martinaitis (bet jis yra dar ankstesniojo, iš esmės pradingusio meno pusėje)."