Einu pagrindine Vilniaus gatve Molėtuose. Einu be pirštinių ir kvėpuoju tarytum pavasario oru. Tik mirksinčios miesto įstaigų eglutės išduoda tarpukalėdžio laikotarpį.

Priešais prekybos centrą IKI, šalia autobusų stotelės, jaunuolis pastato petardą ir greitai pasitraukia į šoną. Didelis garsas priverčia krūptelti mažamečius, bet juk ne kasdieną saliutai pasitinka molėtiškius. „Pažiūrėjot?" – tarsi gyvai reklamuotų savo prekes, paklausia jaunuolis – petardų specialistas ir įsiveda būrelį spoksojusiųjų į vidų...

„Kosmose" irgi pilna gyvybės ir automobilių. Beje, tai vienas įdomesnių užsiėmimų: sėdėti automobilyje ir stebėti praeivius... Žinoma, ten vargu ar nors vienas ekipažas tuo užsiima, bet ar dėl to juos reikia smerkti... Galvoju, kad tai būtų idealiausia vieta lauko kinui, ypač, jei kas nors jį rodytų nemokamai...

Nerimą kelia bankai, pirmiausia DnB. Greta žybsinčių kaimynų jie atrodo kaip liūdintys našlaičiai... (Ar neatsigavo po krizės, ar jau ruošiasi kitai?) Už tai paštas ir parduotuvė „Jovaras" atrodo ryškūs ir puošnūs, nekalbant jau apie savivaldybės aikštę. Ji net 2014 metų simboliais – arkliukais baltuoja... Tačiau miesto puošybos pavyzdžiu galėtų būti „Jovaro" šeimininkai Matuliauskai. Regis, pačiomis minimaliausiomis priemonėmis – keletu lempučių – jie sugebėjo atskleisti „raudonų mūrų" fasado grožį...

Eglės (Jaunimo) aikštėje lyg ir nieko naujo, bet čia pakankamai skoninga. Aišku, jaunimui greit pabosta tie patys žaislai ir puošybos elementai, bet dar nė vienas nesugalvojo pasiūlyti naujų idėjų ar bent jau paremti užsienyje uždirbtais pinigais...

Man mūsų Molėtai pasirodė tylus ir ramus miestukas, bežengiantis į Naujuosius metus. Ir duok Die, dar tokį jį išsaugoti... ilgai ir laimingai...

O Vilniaus gatvė visada primins kitą mylimą miestą – Vilnių. Juk „nebūtina gimti, užaugti Vilniuje, kad suprastum ir pamiltum šį miestą, kad susirištum su jo praeitimi ir dabartimi, tikrai taptum jo žmogumi. Tarp iškiliųjų XX amžiaus Vilniaus mylėtojų ir garsintojų – ne vienas iš kitur čia atkakęs ir pasilikęs žmogus. Ir jau visai nedaug lietuvių gali pasigirti esą trečios ar ketvirtos kartos vilniečiai." Taip apie savo mylimą miestą rašė Julius Sasnauskas, paįvairindamas Boleslovos ir Edmundo Zdanosvkių prieškario fotografijų kolekciją „Vilniaus Elegijos", kuri 2009 metais Lietuvos dailės muziejaus buvo išleista to paties pavadinimo knyga (sudarytoja Margarita Matulytė).

Peržengiant senųjų ir Naujųjų metų slenkstį, visų pirma, linkiu nepamiršti savo gyvenimo miestų, mylėti, saugoti ir branginti, nes tame mieste visada gyvens nors mažytė dalelė tavęs, manęs, savęs – Jūsų ir mūsų...

Būkite ir būkime laimingi 2014 metais!

Alvydo BALANDOS nuotrauka