Kalėdų laukimas vieniems būna blizgus ir triukšmingas, kitiems – ramus ir tylus, o dar kitiems – neramus dėl dvasinių, fizinių ir finansinių išgyvenimų... Kasmet tą laikotarpį įvardiname labai panašiai: rimties ir susikaupimo metas... dvasinių apmąstymų metas... Šįmet man norisi jį pavadinti ir Širdies balso metu... O jis tyliai kužda ir šlamina žurnalų puslapiais, priversdamas tą balsą virptelti... Žurnalas „Ateitis" (2013, 9, 92) aprašo kelionę į Seinus („Puikus laikas dar kartą pradėti istoriją", Rasa Kazlauskienė). „Dažnas iš mūsų, „pakėlęs sparnus" kelionei į artimesnę ar tolimesnę Europos šalį, automobiliu ne kartą yra kirtęs Lietuvos – Lenkijos sieną. Nedaug tesidairydamas pirmuosius penkiasdešimt kilometrų paprastai jokių sustojimų neplanuoja ir geriausiu atveju trumpam stabteli Augustave. Niekam ne paslaptis ir ne naujiena, kad maždaug iki Augustavo siekia protėvių baltų gyventa teritorija, kad šis kraštas po jotvingių išnykimo ilgus šimtmečius yra buvęs nesutarimų ir dalybų tarp Prūsijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos dalimi ir kad dar ir dabar ten gražiai gyvena dzūkiškai šnekantys mūsų tautiečiai. Planuojant jau trečiąjį neformalųjį ateitininkų pasibuvimą ir buvo pasirinktas šis kraštas – netolimas, giminingas, o daugelio iš mūsų dar nelankytas.

Jau kirtus sieną visi reaguojame į laiko juostos reikalavimus, sukame laikrodžius valandą atgal ir tai įgyja tikrai simbolišką prasmę, nes pasukus Punsko kryptimi atsiveria kitokios, tarsi ankstesnės Lietuvos peizažas – tokios, kokia ji galėjo būti, jei ne okupacija. Žinoma, kad tai ne Vaižganto ar Katiliškio kaimas. Atnaujintos ir tvarkingos, sovietų neišdraskytos viensėdijos, supamos niekada niekieno nenusavintos ir iki dabar su meile dirbamos žemės. Šviesūs namai ant kalvelių vienas po kito veda link miestuko – Punsko. Ten ir susitinkame prie bažnyčios po mėnulio pilnatimi..."

Elegiškas vaizdelis, išduodantis autorės jausmus. Tuo pat metu ir kviečiantis, ir viltingas... (Nors kaip Lietuvos aukštaitė galėčiau ir įsižeisti dėl palyginimo su Vaižganto ir Katiliškio kaimu, bet gi dabar šventas metas, kai reikia mokėti atleisti...) Manau, kad jis labai tinka šiam laikotarpiui. Juolab, kad be bažnyčios čia neapsieisi... Punską, be abejo, verta aplankyti ir nebūtinai būnant ateitininku. Juolab, kad ten vikarauja ir molėtiškis Marius Talutis. Tame pačiame žurnale yra ir Ateitininkų sendraugių valdybos padėka už jaukų ir prasmingą savaitgalį Punske daugybei šios parapijos žmonių, tarp jų ir vikarui Mariui Talučiui.

Žurnalas „Artuma" (2013, 11,11) kronikoje „Bažnyčios Lietuvos pulsas" rašo apie spalio 4 d., kai per Šv. Pranciškų, milijonas pasaulio vaikų dalyvavo Švč. Sakramento adoracijos valandoje.

„ Lietuvos vaikai – nuo mažiausiųjų ant tėvelių rankų iki paauglių – garbino Eucharistinį Jėzų Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiluvos, Jurbarko, Akmenės, Telšių, Molėtų, Švenčionėlių, Vievio ir kitose bažnyčiose. Adoracijos valandai vienur vadovavo vyskupai, kitur kunigai, vienuolės, katechetai, o vaikai nuoširdžiai meldėsi ir tyloje, ir garsiai sakė savo maldavimus paprastutėmis, tačiau ne tik jų vaikiškame, bet ir suaugusiųjų pasaulyje svarbiomis intencijomis – už šeimas, už popiežių, vyskupus, kunigus, visus žmones, kad nebūtų karų ir gražiajame Dievo pasaulyje viešpatautų taika ir meilė."

Tame pačiame žurnale 22 puslapyje yra ir Vaidos Spangelevičiūtės – Kneižienės straipsnis „Kunigystė kaime – bausmė, kančia ar...?" Verta jį paskaityti jau vien dėl atskleistų kunigų portretų, kur vienuose daugiau pasišventimo, aukojimo ir dvasios, o kituose – abejingumo...

Tačiau aš atkreipiau dėmesį į to paties straipsnio įžangą, kurioje cituojamas popiežius Pranciškus, pasakęs žodžius po Sekminių: „Katalikų bažnyčia nėra nevyriausybinė organizacija ir kunigas nėra jos darbuotojas". Suprantama, citata be viso turinio, gali apaugti interpretacijomis, tačiau, manau, kad ir vienu, ir kitu atveju, tai verstų pamąstyti... Kad ir apie auką. Juk šventa dvasia gal ir pasisotinsi, bet jei esi žmogus, tai privalėsi pamaitinti ir fizinį kūną. O čia jau neapsieisi be pinigų. Tuomet tenka versti žurnalo „Aukštaitiškas formatas" (2013, 3, 57) puslapius, kur Elvyra Sabalytė narplioja temą „Auka bažnyčiai: ar ji atitinka kunigo darbo vertę?". Pastraipoje „Dvasininkai turi išgyventi iš aukų" Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas Kęstutis Palepšys sako, kad 2007 metų lapkričio 8 d. Lietuvos vyskupų konferencijos išleistos normos nustato konkrečius kriterijus dėl aukų dydžio, ir kad jose kainos yra orientacinės. „Suprantama niekas nedraudžia aukoti didesnę sumą, nei yra nustatyta, jei tokia yra aukotojo valia. Už paprastas, neiškilmingas Šv. Mišias kunigui rekomenduojama 40–50 litų auka, už pirmąsias mirties metines – 70–100 litų, laidotuves (Šv. Mišios ir palydėjimas į kapines) – 150 litų. Aukos dydis už krikštynas ar jungtuves nėra numatytas, galima atsižvelgti į apeigos reikšmę, laiką, kiek išleidžiama iškilmėms organizuoti, bažnyčiai papuošti ir t.t. Pavyzdžiui, jei jaunieji išleidžia tūkstančius litų drabužiams, puotai, turėtų būti atitinkamas santykis ir aukojant bažnyčiai.

Pagal Lietuvoje galiojančią katalikų bažnyčios tvarką dvasininkams algos yra nemokamos. Minėtos normos dėl aukų už patarnavimus buvo patvirtintos siekiant užtikrinti dvasininkų pragyvenimą.

Klebonas neabejoja, jei būtų nuostata aukoti tiek, kiek kas gali, vienas aukotų 2 litus, kitas – 50 litų ar daugiau, trečias galbūt tik 50 centų. Kunigas turi išgyventi iš aukų, o jei neišgyvens iš jų, bus priverstas ieškoti kito darbo ir dėl to tinkamai neatliks savo tarnystės.

Kai atėjęs į kleboniją žmogus klausia, kiek skolingas už Šv. Mišias ar už kitą patarnavimą, yra proga jam paaiškinti bažnyčios nuostatas dėl aukų ir padėti pačiam tikinčiajam, įvertinus savo galimybes, apsispręsti. Abejojantiems, kiek aukoti bažnyčiai, K. Palepšys pataria vadovautis buitiniu principu. Kai mes renkame dovaną brangiam žmogui, neskaičiuojame, kiek ji kainuoja. Atitinkama dovana dovanotojas parodo savo pagarbą tam asmeniui bei kiek jam tas žmogus yra svarbus. Lygiai tokiu pačiu principu derėtų vadovautis ir aukojant bažnyčiai..."

Atrodo, kad varganam bėdžiui bažnyčios vartai jau uždari. O jei kada šis ir užklys, tai iš jo, kaip bendruomenės piliečio, (oi, atsiprašau, turėčiau sakyti bendruomenės nario, nors jei nesusimokėsiu, tai ir nebūsiu tos bendruomenės narys, manęs nelaidos „su bažnyčia" ir kunigas nelydės į kapines, nes nebūsiu vertas gero žodžio, nes niekuo negalėjau prisidėti prie bendruomenės, o tiksliau klebono – išgyvenimo?) jokios naudos...

Tame pačiame E. Sabalytės straipsnyje, pastraipoje „Aukoti nori mažai, o gauti – daug" savo mintimis dalinasi ir Utenos rajono Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Kirdeikių Šv. Jono Krikštytojo ir Švenčionių rajono Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijų administratorius klebonas Jurgis Kazlauskas (Molėtų Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčios klebono bei dekano brolis). Jis sako, kad nepritaria Lietuvos vyskupų konferencijos pozicijai dėl aukų dydžio. „Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje yra nustatytos konkrečios sumos, ten už laidotuves aukojama 1000 litų, tokia pati suma ir už santuoką. Tokia tvarka kunigui leidžia oriai išgyventi.

„Žmonės sumaišė prerogatyvas, jie nori aukoti mažai, o gauti daug, – stebėjosi J. Kazlauskas. – Laidotuvėse svarbiausią misiją atlieka kunigas, kuris sako pamokslą, laidoja, šventina. Tačiau daug kam atrodo svarbesnis duobkasys, nes niekas nedejuoja dėl jam mokamos sumos pinigų, ir karsto veltui niekas neduoda, bet jei kunigui paaukoja 100–200 litų, jis jau plėšikas."

Keistas J. Kazlauskui atrodo ir dalies besituokiančiųjų požiūris į auką. Jaunieji nori, kad ir bažnyčia būtų gražiai išpuošta, ir blizgėtų švara, ir kunigas įsimintiną pamokslą pasakytų, pats būtų gražiai apsirengęs, geros nuotaikos. Aukodami 100-200 litų jie mano, kad labai daug siūlo, nes keliasdešimt tūkstančių litų vestuvėms išleidžiantiems žmonėms auka bažnyčiai lieka paskutinėje vietoje. O juk pagrindinis santuokos veiksmas vyksta bažnyčioje, o ne prie vaišių stalo. „Vestuvių planuotojui nė kiek negaila kelių tūkstančių litų, o kiek kainuoja pasamdyti „Limuziną"? Ar vežtų juo kas už 100 litų? – retoriškai klausė J. Kazlauskas. – Kas tada svarbiau - „Limuzinas" ar bažnyčia? Kam iš viso reikalingas šliūbas? Ir kunigo, ir bažnyčios vertė tokių žmonių požiūriu yra labai pigi. To, kad kitiems suteiki gerą dvasinę būseną, o pats grįžti visą save išdalinęs ir išsisėmęs, niekas nevertina."

Suteikti gerą dvasinę būseną, išdalinti visą save – anksčiau būdavo įvardijama kunigo pašaukimu ir Dievo dovana. Dabar, atrodo, tai jau nebėra svarbu. Svarbiau – oriai išgyventi.

Žinot, pasiilgstu tikėjimo sovietmečiu. Atrodo, ten ėjo tie, kuriems tikrai to reikėjo ir kurie nieko nebijojo. Ir kunigai kažkaip išgyvendavo, pamynę po kojom žmogiškąjį orumą, nes jie buvo tikri – pašaukti tai tarnystei... Dabar gi (atleiskit už šventvagišką mintį), bet, man regis, tarp jų vis dažniau pasitaiko „išrinktųjų", norinčių patekti į gerą gyvenimą, ir vis mažiau „pašauktųjų"... Antraip argi tiek daug tarp šios profesijos žmonių rastųsi lėbavimo? Atsiprašau, kad parašiau žmonių...

(Bet juk Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą... Tai ar gali kas nors būti šventesni už Kūrėją?...)

Ir kodėl mes stebimės, kad Kalėdų laukimas virto blizgučių švente? Bet juk šiandien reikia susimokėti ir už kelią pas Dievą...

Seniai nebemoku už jį... O gal reikėtų sakyti už save? (Tiesą sakant, niekada nepirkau Dievo, tai niekada ir nemokėjau, nes mano kely buvo daugiau kunigų iš pašaukimo) Ar Dievas dėl to nustojo mane mylėti?...

Advento vainiko autorė J. Matkevičienė

Alvydo BALANDOS nuotrauka