Patys negailestingiausi pasauly dalykai – laikas ir žmonės. Žmogus bando pažaboti laiką įvairiausiais būdais, bet, regis, kol kas jam pasisekė labai maža dalelė. Sakyčiau, tik fotografijoje, ir tai tik tos sustabdytos akimirkos atspindys, nes pats laikas juk nesustojo... Maža to, besigalynėdamas su laiku, žmogus nė nepastebi, kaip jį patį pražudo laikas, pasiglemždamas mintis, svajones, jaunystę ir net atmintį... Laikas – mūsų valdovas. O žmogus tik manosi esąs kieno nors valdovas...

Laiko varpas žmogaus lūpomis skalambija apie galimą ekologinę katastrofą, apie klimato kaitą, jo atšilimą... Bet juk šito laiko žmogus pats savaime nebeatsisakys nei elektros, nei naftos, nei aerozolių... Bet koks šito laikmečio patogumų atsisakymas daugeliui reikštų gyvenimo katastrofą su makabriškomis grimasomis...

Tačiau kai kas makabriškas grimasas mato jau ir dabar. Pavyzdžiui, Dalia Tamošauskaitė iš Skuodo, kurios mintis straipsnelyje „Nėra nieko makabriškesnio už atmintį" išspausdino šiųmetis lapkričio mėnesio Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai" , rubrikoje „Tėvynės varpai". Kažkaip sutapo, kad tą patį vakarą, kai skaičiau tas „makabriškas mintis", parėjusi namo duktė, sakė, kad padėjo kažkokiai pagyvenusiai žemaičių porai. Mat šie visą valandą automobiliu klaidžiojo po Molėtus ir niekaip nerado kelio kaip išvažiuoti link Vilniaus... Suprantama, šiuo metu jau ir penktą valandą vakaro būna tamsoka, o ką jau kalbėti apie devintą... Tačiau kita keliautoja, kuri aprašo savo kelionę „Metuose", irgi žemaitė, nesugebėjo rasti to, ko tikėjosi arba tai, ką saugojo savy, tikriausiai iš jaunystės... (Ji tikriausiai buvo svajotoja, ir nežinojo, kad bet kokia svajonė numiršta, vos ją įgyvendinus... Todėl įgyvendinus vieną – turi rasti kitą: toks nematomas žmogaus ir laiko susitarimas.).

Aš tuo metu svajonės irgi neturėjau, nes buvo baisiai šlykštu ir negera, paskaičius tas „makabriškas" mintis. Pamaniau, kad jau prasidėjo klimato atšilimas, ir pirmiausia jis pradėjo veikti kai kuriuos žemaičius... (Šiaip tai aš tą kraštą beveik dievinu!)...

Bandžiau nuspėti, kokios profesijos, amžiaus, toji „rašytoja", ir priėjau išvadą, kad vargu ar tądien kas nors jai būtų patikę ir įtikę. Juk buvo baisiai karšta, o ji tegalėjo nusipirkti tik vieną porciją ledų... Todėl ir dairėsi į krautuvių duris, ir tematė tik tuos, kurie nešėsi „bambuolius", o paprašyti jų atsigerti – buvo nedrąsu, todėl ir skėsčiojo šie rankomis, be žodžių. Kita vertus, „keliautoja" juk negalėjo žinoti, kad ten gyvena ir kitataučių, kuriems ne visada pasiseka susikalbėti ir su vietiniais, o čia dar, jei koks žodis prasprūdo „iš skauduo", tai ir mojo anie, lyg kokie pakirptais sparneliais berneliai...

Mano tėvas, būdavo, kai išgeria pigaus vaisiuko, pasidaro šnekus ir linksmas, ir neprašytas gali pasakoti visokių nutikimų. Bet, žinote, tai buvo prieš 30 metų... Šiandien, galimas dalykas, kad tie, „tipeliai su bambaliu" , kaip rašo „rašytoja", nebeturi savy linksmumo, ir nuo visokių GMO ir kitokių kvaišalų, nebegali susigaudyti kokiame laike jie gyvena, o juo labiau gyveno kiti, tokie, kaip Širvys, Strazdelis, Vienažindys... Bet, žinote, man, nieku gyvu nebūtų kilusi mintis nė ko nors klausti tokių sutiktų „pakeleivių". O „rašytoja" klausė ir piktinosi, ir kuo tolyn, tuo jos pyktis didėjo, kol visą jį išguldė ant popieriaus... Ir apdergė visus tuos, kurie saugojo ir saugo Strazdelio, Širvio, Vienožindžio ir daugybės kitų kūrėjų atminimą, kurie rūpinasi jų krašto (o tai reiškia ir savo krašto) istorija... Ir nereikia to krašto, nei žmonių niekinti. Viskas ten yra taip, kaip diktuoja šiandienos laikas: ir gražu, ir sutvarkyta, ir žinoma, ir randama... Net sunku suvokti, kad taip nepasisekė „žemaitei keliautojai"...

Suprantu, kad kelionės gali būti pažintinės, tačiau jų pažinimas gali turėti įvairias formas. Pirma –kai į kelionę išsiruoši jau daug ką žinodamas, antra – kai palieki visą kelionę „atradimo džiaugsmui", trečia – kai iš anksto susitari su gidu... Nepaisant neigiamų minčių, ši „žemaitė" privertė susimąstyti ir apie kitus, „panašaus plauko keliautojus", kurie patys gali nieko nesurasti, o nesuradę, apdergti ir kitus. Ar nevertėtų čion įtraukti taip dažnai „rašytojos" minėtas krautuves ir jų pardavėjas? Juk nebūtinai Rokiškio krašte gali nutikti tokių „nesėkmingų literatūrinių paieškų"... Siūlyčiau didesniuose krašto miesteliuose rasti savanorių pensininkų, buvusių mokytojų, krašto puoselėtojų, o gal ir jaunimo, kurie paliktų savo telefonus ar koordinates ant krautuvių „prekystalių" ir, atsiradus pavieniams (o gal ir grupėms) piktai nusiteikusių keliautojų – gebėtų pataisyti krašto padėtį...

Ar tikrai „Nėra nieko makabriškesnio už atmintį"? Manau, tai tik subjektyvus, piktos laiko akimirkos atspindys. Kur kas makabriškiau atrodo praėjusio amžiaus pradžios senosios kapinaitės, kur savo olas įsitaisiusios plėšrūnės lapės. Nors vieną gyvybės formą pakeičia kita, tačiau laiko ir žmogaus santykis vis tiek išlieka... O atmintis negali nieko nužudyti... Bent jau man.

Alvydo BALANDOS nuotrauka.