Kad ir kas ką sakytų – man Seime trūksta protingo žmogaus – Česlovo Juršėno. Ir pirma mintis, kuri aplankė, pamačius laikraštuką „Socialdemokratas" (2013 m. spalio mėn. Nr. 9), kad galbūt ponas Česlovas ruošiamas grįžti į Didžiąją Politiką, greičiausiai buvo klaidinga... Tačiau vedamasis Rido Viskausko interviu su Č. Juršėnu „Konstitucijos istorija – Lietuvos Respublikos istorija" – vertas skaitymo ne tik dėl jo asmenybės, bet ir dėl apmąstymų...

„1990-1992 m. buvo parengta nemažai konstitucinių projektų. Matyt, būta skirtingų pozicijų dėl Seimo, Vyriausybės ir Prezidento įgaliojimų?

Mes, Lietuvos Demokratinė darbo partija, pirmieji pateikėme savo Konstitucijos variantą, redaguotą, teisės prof. Juozo Bulavo.

Be abejo, būta skirtingų pozicijų, ypač jos išryškėjo 1991 m. antroje pusėje ir 1992 m., artėjant rinkimams į Seimą. Esminis ginčas vyko dėl pagrindinių valdžios institucijų – Parlamento ir Prezidento – įgaliojimų, kas kiek turės teisių, kokia bus Lietuva – „seimokratinė" ar prezidentinė respublika. Vyko ne tik ginčai, bet ir mūšiai – mano dveji akiniai dužo per referendumo kampaniją: vieni – ant Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos laiptų, kiti – Alytuje... Kairieji ir centristai (gal ir dalis dešiniųjų) pasisakėme prieš referendume keltą stipraus Prezidento idėją be nuolatinės Konstitucijos. Mes savo teisybę rinkėjams įrodėme – referendumas žlugo. Tuo metu Sąjūdis jau buvo praradęs savo politinį svorį.

Beje, tokie patys ginčai dėl Prezidento vaidmens virė ir Steigiamajame Seime 1920– 1922 m. (tuo metu smarkiai diskutuota ir dėl Bažnyčios vaidmens valstybėje)."

Visas interviu svetainėje www.lsdp.lt

Šiandien vėl stovime ant rinkimų ir referendumų slenksčio. Vargu, ar Konstitucija tiek gina žmogų, kiek jis tikisi... Kaip tokioje valstybėje išlikti ir žmogumi, ir piliečiu?... Man tokius klausimus suformavo šis dešimtmetis. Vargu, ar yra tokia valstybė, kurioje gera gyventi visiems. Greičiausiai tai tik iliuzija... Tačiau, nusišypsojus, galima sakyti, kad politinis laimės miestas yra Rokiškis, nes, kad ir kokia partija bevaldytų Lietuvą, jos lyderiai gimsta Rokiškyje arba turi artimos giminystės sąsajų...

Nereikia nei Dievo, nei Velnio kviestis į užantį ir molėtiškiui. Vien šios kadencijos metu yra trys Seimo nariai, gimę Molėtų krašte (V. Mazuronis, P. Gylys, P. Čimbaras), o V. Stundys, ne vienerius metus vairavęs Molėtų krašto politinį, kultūrinį ir ūkinį gyvenimą, jau antrą kadenciją tęsia Seime.

Taigi, apginti savus – tarsi ir būtų kam...

Nereikia pamiršti, kad dainuojančios Lietuvos (1992 m.) piliečiai referendume priėmė (spalio 25 d.) dabartinę Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ji įsigaliojo lapkričio 2 d. – Vėlinių dieną.

Man tai asocijuojasi su protėviais, jų senkapiais, vėlinėmis, darna ir pagarba tarp gyvųjų ir mirusiųjų.... Ir dar su pakalnutėmis, kurios baigia išnykti, bet jų dar galima rasti ant senųjų laidojimo vietų...

Ar ne todėl („Lietuvos žinios", Daivos Baronienės str. „Kultūros žmonės politikams dovanoja neužmirštuolių") „ ... Prezidentūros ir Vyriausybės kanceliarijos atstovai LŽ tikino atvirukų su pakalnutėmis nematę, esą jų elektroninio pašto dėžučių šie vaizdeliai dar nepasiekė."?

Išeitų, kad bibliotekininkai, muziejininkai ir kultūros centrų darbuotojai, pradėję „Neužmirštuolių" akciją dėl didesnių atlyginimų – patys kalti, nes pasirinko ne tas gėles, kurių laukė Prezidentūros ir Vyriausybės atstovai...