Kas? Kur? Kada? (10)

AR A. ČEKUOLIUI PASISEKS IR ŠĮKART? Unikalusis Algimantas Čekuolis, anot „Lietuvos žinių" žurnalisto Jauniaus Čiulados, ko gero, yra vyriausias TV laidos vedėjas pasaulyje. (Jis LRT televizijoje „Popietę su Algimantu Čekuoliu" veda nuo 1994 metų , o mes sveikiname kraštietįiliustracija su aštuoniasdešimt antruoju gimtadieniu!) Į žurnalisto klausimą „Ką manote apie žiniasklaidoje įsigalėjusį jaunystės ir grožio kultą?" („Lietuvos žinios" 2013 09 28) jis atsako: „Manau, kad tai labai gerai. Jei eteryje yra merginų, į kurias žiūrime varvančia seile, ne kitų galinčių dirbti žmonių sąskaita, viskas gerai. Negalima leisti dirbti jaunuoliui tik dėl to, kad jis jaunas. Negalima leisti dirbti seniui vien dėl to, kad jis senas. Jei jaunuolis ar senis dirba gerai, jie turi teisę tai daryti."

O kodėl jis sutinka gyventi 100 metų? Viena iš trijų priežasčių: „eteryje radau nišą – pasakoju apie tai, ką kiti pražiopsojo. Pavyzdžiui, šiuo metu skaitau apie tai, ko nesu radęs mūsų spaudoje, – „Google" planuoja žmogaus nemirtingumą: susidėvėjusios kūno dalys bus lengvai pakeičiamos.(...) jei galėčiau gyventi kaip gyvenu dabar – kai gerai matau, gerai vairuoju ir kai balsas nenusilpęs – sutinku gyventi šimtą metų."

VELNIŠKAI SLAPTAI. Tokią rubriką „Laimos" žurnale dažnai šmaikščiai užpildo kita kraštietė Eglė Černiauskaitė. Spalio mėn. numeryje ji pastebi, kad „40-metis tikina, kad prieš 13 metų buvo per jaunas vesti. 50-metė pozuoja vilkėdama baby doll suknytėmis... Pasaulyje, kur tave supa pasenę vaikai, darosi nesaugu. (...) Nūdienos pasaulis laužo taisykles. 20-metės dėvi briliantus, krokodilų odos aksesuarai nešiojami ir po penktos, o bateliai seniai nebederinami su rankinėmis. Tačiau infantilios suknytės, vilkimos anaiptol ne vaikų, ir plastikiniai segtukai plaukuose, jei jums daugiau nei dešimt, paverčia moterį istorijos muziejaus eksponatu: archeologams įdomu, visiems kitiems – juokinga.

Be to, drabužiai ir aksesuarai niekada nėra tik drabužiai ir aksesuarai – jie neišvengiamai atspindi vidų. Ir diktuoja, diktuoja, diktuoja – elgesį, kalbėseną, mąstyseną. Ir dar, jie atima iš mūsų prabangą būti suaugusioms: iki penkiasdešimties (šešiasdešimties, septyniasdešimties, šimto) – mergytė su suknyte, o toliau – iš karto Alzheimerio kankinama bobulė su drobule."...

K. DONELAIČIO IR R. KAZLO PASLAPTIS. Spalio 18 – 20 dienomis Vilniaus teatre „Lėlė" vyks Rolando Kazlo premjera – fantazija apie Kristijoną Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą". Dienraštis „Respublika" – „Rolandas Kazlas: mano metai su „Metais" (2013 10 05) kalbina spektaklio autorių ir aktorių, neseniai įgarsinusį ir K. Donelaičio „Metus", kur įrašas trunka beveik 4 valandas ir platinamas kartu su Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto atnaujintu „Metų" leidimu. .(...) „Taigi pernai rudenį gavau į rankas sukirčiuotą tekstą, na, ir prasidėjo mano metai su „Metais". Besigilinant į Donelaitį, jo poemą, gyvenimą pradėjo rastis toks jausmas ir nuostaba: kokia galinga kalba!Kokia graži poezija!Koks gilus mąstymas... koks stiprus žmogus, šaunus lietuvis ir nuostabus poetas, koks mąstytojas!Nėra išlikę jokio Donelaičio atvaizdo, tačiau stebuklingai išliko jo negausūs kūriniai, o tai ir yra pats geriausias jo paveikslas ir liudijimas.

Rodos, vienas iš kompanijos „Google" įkūrėjų turtingiems žmonėms už didelius pinigus organizuoja ekskursijas į kosmosą. Jei turėčiau atliekamų 100 000 000 litų ir būtų tokia galimybė pakeliauti laiku, pasirinkčiau kelionę į, tarkim, Prūsiją prieš 250 metų. Norėčiau atsargiai praverti pastoriaus trobos duris ir pamatyti tą nepaprastą žmogų meistruojantį, sakysim, fortepijoną ar barometrą. Bent iš nugaros, bent iš profilio... Arba tariantį kelis lietuviškus žodžius žmonai ar kaimynams kieme. Kaip skambėjo tada mūsų kalba, kalbėjimo maniera, žiūrėjimas, klausymasis, eisena? Štai nuo tokių minčių antplūdžio, manau, ir atsirado noras įminti Donelaičio paslaptį(...)."

GIMINIŲ SUTAPIMAI. "Respublikos" priedas „Julius ir Brigita" netikėtai „atkasė" (Giedrė Milkevičiūtė, „Gal ir jūs turite antrininką?"), kad politikas ir muzikas – Povilai Gyliai – ne tik bendravardžiai, bendrapavardžiai, bet dar ir giminės... „Gyliai yra pusbroliai. Jų tėvai – broliai Stasys ir Leonas – kilę iš Didžiokų kaimo Molėtų rajone. Ten 1948 m. vargonininko Leono Gylio šeimoje gimė būsimasis ekonomistas ir politikas. O štai muzikas gimė Vilniuje metais anksčiau, tad jis pirmas buvo pavadintas Povilo vardu. „Taip jau atsitiko, kad ir mano mamai patiko šis vardas, o gal net buvo taip, kad tuomet, pokario metais, ji net nežinojo, kad giminėje jau yra vienas Poviliukas, nes gyveno skirtingose vietose, o tokios komunikacijos kaip dabar nebuvo. Beje, gimiau vasario 14 d., tai šiais laikais naujagimį gal pavadintų Valentinu", - juokėsi politikas."

DAINININKŲ „LIGOS" IR OPERA. Jei televizijos projekte „Kelias į žvaigždes" išgarsėjusiai ir jau penktus metus radijuje „Power Hit Radio" dirbančiai Ramintai Vyšniauskaitei „nuo prastos muzikos prasideda alergija" („Laisvalaikis". 2013 10 03), tai per realybės šou „Dangus" išgarsėjusiam Jonui Čepuliui abejonių nekelia , kad TV 3 eteryje muzikiniame šou „Romeo ir Džiuljeta" Romeo vaidmuo kaip tik jam („Dainininkas Jonas Čepulis: pažadu psichozių")...

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pradėjo 94 –ąjį sezoną. Kompozitoriaus D. Verdi 200-ųjų metinių proga buvo pasirinktas „Ernanis" – pasakojimas apie tragišką trijų vyrų meilę vienai moteriai. Pasak „Lietuvos ryto"(2013 09 13), įprasminti scenoje šią operą buvo pakviesta komanda iš Prancūzijos ir Italijos. (...) „Pagrindinė veikėja Elvyra turėtų būti tapybos šedevras, Diego Velazquezo paveikslas, kuris atgyja naktį ir jo herojė išlipa iš rėmo", – taip sumanymą paaiškino scenografas R. Sabounghi. Beje, Elvyros vaidmenį atlieka mūsų kraštietė LNOBT solistė Regina Šilinskaitė.

VARGAI IR DŽIAUGSMAI DĖL M. IVAŠKEVIČIAUS? Žurnalas ne tik mokytojams „Gimtasis žodis" (2013 / 8) išspausdino Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Vidos Lisauskienės straipsnį „Valstybinio egzamino iššūkiai", kuriame sakoma, kad antrus metus dirbama pagal atnaujintą lietuvių kalbos ir literatūros programą, jau įvyko ir atnaujintas egzaminas. Deja, čia labai daug vingių...

„Pirmą kartą teksto analizę pakeitė literatūrinis rašinys, kuris savo esme yra tiriamasis darbas. Tiriamieji darbai mokykloje yra gabiųjų mokinių privilegija. Ko gero taip galvojo ir autoriai, formuluodami literatūrinio rašinio temas. Pirmoji tema tarsi specialiai sugalvota, kad mokiniai jos išsigąstų ir nesirinktų: „Kokį Lietuvos mitą kuria skirtingų epochų rašytojai?" Autoriai parinkti: J. Radvanas, Maironis, V. Krėvė, Č. Milošas, Just. Marcinkevičius, S. Geda, M. Ivaškevičius. (...) Kai kurie autoriai ir čia veda į šalį: M. Ivaškevičius nekuria Lietuvos mito, greičiau šaiposi iš jau sukurtų. V. Krėvė irgi griauna didingo ir teisingo valdovo mitą, S. Gedos pavardė taip pat verčia pasukti galvą, nebent mokinys mokėtų atmintinai „Giesmę apie pasaulio medį". – teigia mokytoja.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis „Tremtinys" (2013 09 20) bandė pristatyti Eglės Wittig – Marcinkevičiūtės knygą „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis" (leidykla „Kultūros barai", 2013) bei jos autorę. Deja, straipsnio „Pastebėjimai apie mūsų sergančią visuomenę" autorius Stanislovas Abromavičius daugiau dėmesio skiria savo pozicijai, nei knygai ar jos autorei... „Rašytojas Marius Ivaškevičius ir istorikas Mindaugas Pocius savo „kūriniuose" nori mus privesti prie visai dar neseno sovietinio mito, kad pokariu buvo banditai, kareiviai ir liaudies gynėjai. Taip – liaudies, o ne kažkokie... Na, jei ne banditai, tai pusbandičiai. Tarsi nebūtų šimtų knygų, mokslinių darbų, veikalų apie tikrąją Laisvės kovų esmę. O ką daro valstybė? Ji tų knygų leidybą finansuoja, verčia į kitas kalbas, siunčia į parodas, konferencijas užsienyje. Kas tai? Bukumas ar priešiška veikla? Žinoma, valstybė, kaip tokia, šiuo atveju susideda iš netikusių valdininkų , gal ir priešų, raudonųjų pasodintų į tas kėdes..."

Tegul būsiu buka, bet neseniai iš tiesų varčiau rusų kalba išleistą literatūrinę Lietuvos panoramą

„Vilnius". Ten ir apie autorių M. Ivaškevičių ir jo knygą „Išvarymas" pasakojama labai įtaigia rusų kalba, pateikiama ir išverstos į rusų kalbą knygos ištraukos...

O „Lietuvos žinios" (2013 10 08) paskelbė, kad Milano knygyne „Utopia" pristatyta M. Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras", kurią į italų kalbą išvertė Toma Gudelytė ir Stefano Moretti, išleido italų leidykla „Titivillus". Renginyje dalyvavo ne tik rašytojas, bet ir jauna Bolonijos teatro trupė „Gli Incauti" – 150 metų Italijos suvienijimo jubiliejui paminėti pasirinkusi M. Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras". Pasak vertėjo, „Madagaskaro" pristatymas „suteikė galimybę apmąstyti tokias sąvokas kaip tėvynė, tautos erdvė, emigracija, kurios šiandienos Italijai yra itin aktualios. „Mums Madagaskaras yra utopinė erdvė, literatūrinė ir vaizduotės vieta, kurioje įmanoma ieškoti alternatyvių išeičių mūsų epochos konfliktams ir problemoms", - teigė teatro studijos režisierius"."

S. JUŠKAUS GALERIJOJE. Dienraštis „Respublika" (2013 10 09) Vytauto Ruškio straipsnyje „Meno vertybes keičia dramblių mėšlas" pasakoja apie pirmosios privačios galerijos, veikiančios nuo 1990 m., įkūrėjo ( beje, turinčio sąsajų su Molėtų kraštu) Stasio Juškaus kelius ir nuopelnus dailei ir Lietuvai. „S. Juškaus manymu, dar viena priežastis, kodėl dailės kūrinių mažiau perkama,- pasikeitęs požiūris į meno vertybes.

„O tai atsitiko su Sorošo fondo atėjimu į Lietuvą, – įžvelgia S. Juškus.- Ir staigiai vietoj gero meno atsirado modernaus meno pripažinimas. Bet toks, kuris nėra abstrakcinis, o instaliacinis." (...) Pasak jo, vienintelis gelbėjimosi kelias – formuoti jaunimo supratimą, įtraukti į tikrojo meno pasaulį.

„Prisiminkime nesenus laikus, kai sunkiausia būdavo įstoti į dvi aukštąsias mokyklas – mokytis medicinos ir dailės. O dabar kyšo vėl kažkieno ragai. Kai prasidėjo modernusis perversmas mene, tai Dailės akademijoje beveik uždarė Piešimo katedrą. Siaubinga, kad uždrausta menininkams naudoti pieštuką. Ar būtent to neišmokytas menininkas gali būti tapytojas?" – retoriškai klausė dailės žinovas."

O štai „Lietuvos aidas" (2013 10 05) pateikia mums svarbią žinutę, kad Juškaus galerijoje eksponuojami reto parodų salių svečio A. Smilingio darbai. Aloyzas Smilingis– „viešumos nemėgstantis, gyvuoju dailės klasiku vadinamas menininkas", o galerijoje eksponuojama jo skulptūra ir tapyba.

„Įgijęs grafiko specialybę dailininkas A. Smilingis niekada nedirbo šia technika. Taip atsitiko, nes, pasak menininko, labai vėlai suprato, kad jo pašaukimas yra dailė – pirmąjį paveikslą savo gyvenime išvydo būdamas beveik 18-os."

Reiktų pridurti, kad A. Smilingis kūrybos dirbtuves turėjo įsirengęs Didžiokų koplyčioje, ten su šeima ir gyveno...

AUKŠTAIČIŲ IR ŽEMAIČIŲ POETAI. Utenos A .ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje vyko almanacho „Atokios stotys" sutiktuvės. („Utenis", 2013 09 21) Pasak straipsnio „Almanacho „Atokios sotys" sutiktuvės Utenoje" autorės Romos Rutkauskienės, poetų Vytauto Kazielos (Utena) ir Vytauto Stulpino ( Telšiai) sumanymu ir pastangomis paruoštas ir išleistas jau trečiasis almanachas, kuriame spausdinami Aukštaitijos ir Žemaitijos provincijoje gyvenančių poetų eilėraščiai. „Poetai ne tik paskaitė vieną kitą savo kūrybos posmą, bet ir aptarė almanachą, prilygindami jį netolimoje ateityje tapsiančiu lygiaverčiu šalia „Poezijos pavasario" ar „Druskininkų rudens".

Poetas Robertas Keturakis kalbėjo apie tai, kad trečio almanacho sudarymas ir išleidimas, vienijant Aukštaitijos ir Žemaitijos provincijoje gyvenančius ir kuriančius žmones, yra reiškinys, naujas literatūrinis sąjūdis. Almanache spausdinamus autorius poetas apibūdino kaip talentingus, linkėjo būti išdidžiais, palaikyti vieniems kitus. Savo trumpą kalbą poetas užbaigė: „Koks gražus lietuviško žodžio žydėjimas". (...)

Paskelbti ir šiemetinio almanacho laureatai. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas savo įsteigtą prizą įteikė Onai Jautakei iš Kelmės (Ona Jautakė šalyje žinoma kaip poetė, prozininkė, kelių knygų vaikams autorė, laikraščio redaktorė). Telšių rajono savivaldybės meras Vytautas Kleiva Mero premiją įteikė Vytautui Kazielai"(...). Sveikiname kraštietį ir mes.

ATMINTIS. Kone visa Lietuvos spauda užsiminė apie spalio pirmąjį savaitgalį amžinybėn palydėtą dr. Kazį Bobelį, kuris savo gyvenimą JAV buvo paskyręs bekompromisinei kovai dėl Lietuvos laisvės be jokio kolaboravimo su sovietine valdžia, o nuo 1992 m. gyveno Lietuvoje ir 1992- 2006 m. buvo Seimo narys. Reiktų pridurti, kad dar ir „vasaros molėtiškis"... Todėl nuoširdžiai užjaučiame žmoną Dalią Bobelienę, ištikimą jo darbų palydovę, pritarėją ir skatintoją.

Žurnalas „Veidas" (2013 10 07) išspausdino Aušros Lėkos straipsnį (drįsčiau sakyti teisingą) „Kas nepriklausomybės vanagui pakirpo sparnus".

(...) „1996 m. seniausias Seime buvęs parlamentaras K. Bobelis parašė pareiškimą Seimo pirmininkui: „Beveik 14 metų praleista Seime, stengiantis įlašinti nors mažą gėrio, tikėjimo, teisingumo, vilties lašelį tautos ateičiai. Gerbiamas pone pirmininke, po ilgų džiaugsmingų, sunkių, viltingų metų prašau priimti geriausius palinkėjimus gerbiamiems kolegoms, dirbant tautos labui. Dirbau tai, kuo tikėjau, gal ne visada pavyko. Bet tokia Dievo valia. Didžiuojuosi jūsų tikslais ir prašau priimti mano atsistatydinimą iš Seimo narių."

Tuo metu politikui atsinaujino sena slidinėjant gauta trauma, teko daryti operaciją. Žmona Dalia taip pat patyrė traumą. Bobeliai grįžo į Floridą, nutarę, kad gydytis geriau ten.

„Per tuos keliolika metų, kai buvo renkamas Seimo nariu, jis pasireiškė visokeriopai. Jis turėjo savo tvirtą nuomonę dėl vienokių ar kitokių klausimų. Kartais su juo buvo galima nesutikti, bet vis tiek reikėjo gerbti šio žmogaus poziciją ir įsiklausyti į jo nuomonę. Pasiginčijus su juo buvo aiškiau, kaip reikia spręsti vieną ar kitą klausimą", – BNS cituoja parlamento senbuvio Č. Juršėno nuomonę apie amžinybėn išėjusį buvusį kolegą.

K. Bobelis Lietuvoje buvo politinis vienišius, besiblaškantis tarp tikrai ne jo ideologinių požiūrių politinių srovių, kartais tikrai keistai besirenkantis politinius partnerius. Tiek daug Lietuvos laisvės bylai atidavęs politikas Lietuvoje neturėjo daug bendraminčių, negavo ar nebuvo išrinktas į pačius aukščiausius postus. Žinoma, nereikia užmiršti, kad ir grįžo į Lietuvą jau būdamas 70-ies. Jis kėlė šypseną amerikoniško akcento specifiniu kirčiavimu ir kalbos intonacija ar patarimais, kaip dozuoti jo trauktinę „Bobelinę".

Gal K. Bobelio politinė vaga Lietuvoje nebuvo labai tiesi ir gili, bet tai, ką jis nuveikė per kelis dešimtmečius JAV, kaip VLIK vadovas, verta istorijos vadovėlio skyriaus apie nepriklausomybės vanagą, kuris aršiai ir be kompromisų kovojo dėl Lietuvos teisės būti laisvai.".

Alvydo BALANDOS nuotrauka