Tokio pavadinimo pernykštė „Metų" (Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio) anketa pakuždėjo ir manąją apmąstymų erdvę. Rašytojui turbūt galima ateiti iškart į širdį, į tam tikrą aplinką, į laikmetį, į savąjį pasirinkimą, o išeiti turbūt visada galima iš vieno ar kito stiliaus, žanro, galima išeiti ir „su visam"... Ir nė nežinau, kas yra lengviau... Bandau įsivaizduoti, kad lengviau turėtų būti toms disciplinuotoms asmenybėms, kurios savy turi išsiugdžiusios ne tik įkvėpimo užvaldymo, bet ir kūrybinio darbo procesų suderinamumus. Sakysit, kad be šito negalima jokia kūryba? Taip, kūrėjų turime daug, tačiau aš turiu omeny asmenybes... Jas taip pat suformuoja (pateikia) požiūriai, poreikiai, visuomenė, o šiai padeda kritikai ir kaimynai... Vienų pastebime atėjimus, kitų išėjimus, ir tik nedaugelio atėjimais džiaugiamės, o per išėjimus verkiame...

Jau esame įpratę, kad apie literatūrą ir meną apskritai, galima kalbėti ir rašyti ištisus metus, o akimirkos naujiena laikraštyje ar internete, tampa ilgalaikio proceso žinia literatūriniuose apmąstymuose. Remdamasi tokia „motyvacija", pasirinkau 2013 metų mėnraščio „Metai" ketvirtąjį (balandžio) numerį, kur ypač daug apmąstoma apie literatūrines tendencijas, pokyčius, knygas, autorius...

Molėtiškio, besidominčio literatūra, širdį, pirmiausia glosto Remigijaus Gražio poezija (8 – 11 psl.). Pasitelkiant Remigijaus, poeto iš gamtos, mintį, kur jis, žiūrėdamas į įsiūbuojantį vėjo medį, mąsto, kad /į laukus turbūt neteks ilgai žiūrėti,–/ Mes kitiems užleisim savo vietą/ – iš tiesų „tą vietą" jau yra „užleidęs" daugiau nei prieš metus, o apie tuos „kitus" kalba daugiau ar mažiau žinomi kritikai, kurių mintis šiame leidinyje parengė molėtiškiams irgi žinomas literatūrologas Regimantas Tamošaitis. Ir Jūratė Sprindytė, ir Laimantas Jonušys, ir Rimantas Kmita, ir Jurga Tumasonytė, ir Solveiga Daugirdaitė, ir Elena Baliutytė, iš esmės, kalba apie tuos pačius autorius, jų kūrinius, tačiau pastebi (o gal iškelia) skirtingas tendencijas. Kažkodėl man atrodo, kad svariausią žodį tarp jų turi dvi moterys: J. Sprindytė ir S. Daugirdaitė, tik antroji akimirką būna daugiau pavargusi ir nusivylusi...

Sutinku su J. Sprindytės įžvelgtomis tendencijomis, kad „rašytoją dabar gelbsti medžiaga, t.y. vaizdavimo objektas. Kai medžiaga nauja tuo, kad lietuvių literatūroje beveik ar visai tinkamu lygiu neeksploatuota, tai tekstui sukuria pridėtinę vertę." Arba, kad leidyklos toleruoja principą: „rašyti gali kiekvienas". (Taip pavadinta yra ir Laimos Vincės edukacinė knyga apie kūrybinio rašymo dirbtuves pradedantiesiems ir studentams). Tik, anot J. Sprindytės, daugeliui autorių, leidžiančių knygas prestižinėse leidyklose ir net remiamų Kultūros ministerijos, „dar ir kaip tokias dirbtuves praverstų lankyti, kad jų rašoma lektūra būtų bent kiek arčiau kūrybos." Dar viena, sakyčiau, gera tendencija, kurią išskiria kritikė, jog vejamės ir mes pasaulinę tendenciją, "kai gausiau ir noriau rašoma bei skaitoma negrožinė literatūra". Deja, anot jos, vis dar neturim ryškesnio romano apie dabartį – tokiam reikia rašytojo socialinio angažuotumo ir sąmoningumo; jį pernai galbūt kompensavo M. Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas". „Kalbant apie savas metų knygas, verstinės neturėtų būti atskaitos taškas, bet vis dėlto negaliu nutylėti, kad vienas įspūdingiausių potyrių – estų kilmės suomių rašytojos Sofi Oksanen romanas „Stalino karvės" (lietuvių kalba išleista ir jos „Valymas", 2010)"– pastebi kritikė. Išskirdama sėkmingiausias praėjusių metų knygas, ji pirmiausia pamini Marių Ivaškevičių, kuris „sutelkia dėmesį į dabartinių emigrantų savivokos prarajas (pjesė „Išvarymas: vieno obuolio kronika"), Alvydą Šlepiką – „į prarastas „vilko vaikų" tapatybes ir baisiai iškreivintus likimus (romanas „Mano vardas – Marytė"), Sigitą Parulskį – „į tamsius lietuvių veiksmus ir laikysenas naikinant žydus vokietmečiu (romanas „Tamsa ir partneriai"), Lauryną Katkų, kuris pasakojime „Judantys šešėliai" „įskelia įtampą tarp dviejų jaunuolių tipažų – dabartinio niurgzlaus inteligento ir prieš šimtmetį gyvenusio veržlaus, karingo Baltijos vokiečio"... Išskirtinį dėmesį ji skiria ir Donaldo Kajoko „fantazijos ir filosofijos sampynoms" subtiliame romane „ Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" bei Eugenijaus Ališankos esė pasakojimams „Gatvė tarp dviejų bažnyčių"...

Laimantas Jonušys, nors ir skelbia, jog naujų tendencijų pernai nepastebėjęs, vis dėlto, mano, kad Gyčio Norvilo poezija (knygoje „Išlydžių zonos") „patvirtina jau seniai matomas tendencijas: ji gražiai skleidžiasi toje erdvėje, kurioje yra atmestas lyriškumas, ji atveria patirtis anapus sklandžių sąlyčių, ji skelbia išgyvenimą „kojomis aukštyn". Aišku, kad tai viena iš dominuojančių krypčių, kuria lietuvių poezija plėtosis ir toliau. Antra vertus, taip pat aišku, kad vienos krypties poezijoje nebus."... Palikęs vietos tradicinės eilėdaros poezijai, L. Jonušys pastebi ir kitką. „Kaip kontrastas K. Sabaliauskaitei – Birutės Jonuškaitės novelių knyga „Užsagstyk mane": su žaižaruojančio jausmo įtampa ir turininga literatūrine kalba geriausiose knygos novelėse autorė pateikia puikius, išmoningus šio žanro pavyzdžius. Tai tikroji literatūra, pakylanti virš aprašomojo buitiško lygmens."... (Molėtiškiai taip pat turėjo progų įvertinti šių autorių kūrybą).

Rimantas Kmita irgi kalba apie A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė", kuris, anot jo, jau buvo lygintas su tremtinių ar partizanų proza. (Teatleidžia man didieji, bet tuomet didelė garbė tampa tai minėtai prozai, kuri gali lygiuotis su A. Šlepiko kūryba...) Įdomiai jis samprotauja ir apie G. Norvilo eilėraščių rinkinį „Išlydžių žemė", pavadindamas jo poeziją nekultūringa...

Jurga Tumasonytė kalba apie debiutantus: kelionės įspūdžių žanrą praaugusią Vaivos Grainytės knygą „Pekino dienoraščiai", Marijų Gailių, savo rankraščius Rašytojų sąjungos konkurse sugebėjusį paversti pirmąja knyga, Ernestą Noreiką, „kur tekstuose daugybė daiktų ir įvaizdžių, siurrealistinių supynimų, kartais taip viena kitą užklojančių minčių, kad eilėraštis primena svogūno galvutę" bei Nerijų Cibulską, kuris „savo eilėraščiu stovi arčiau klasikinių, minimalistinių motyvų." Kalbėdama apie „senųjų vilkų" prozą, ji mini A. Šlepiką, S. Parulskį, D. Kajoką. Greta šių literatūros „brangakmenių" įterpia ir Undinės Radzevičiūtės romaną „Žuvys ir drakonai", Tautvydos Marcinkevičiūtės knygą „Greitaeigis Laiko liftas" ir Artūro Valionio poeziją „Apytiksliai trys" bei Arūno Sprauniaus „Siaubingai herojiškai". Jos manymu, „vis dar jaučiamas prozininkų siekis prikelti XX a. tragedijas, užvaldyti jomis skaitytojo sąmonę, nekreipiant dėmesio, kad tokioje kūryboje nebeskiriami ir nuolatos painiojami moraliniai ir estetiniai imperatyvai. Mūsų poezijoje ryškus autorių dialogas su kitais poetais, visokios įmantrios užuominos, skirtos „priklausantiems tam pačiam ratui", maloniai nuteikiantys pokštai ir masinės kultūros ženklų inkliuzai."

Po tokio intensyvaus J. Tumasonytės literatūrinio srauto pastebėjimo Solveiga Daugirdaitė šiek tiek nuvilia, kad jai bendras pernykštis metų įspūdis – vidutinis, be didelių atradimų... Ji, kaip ir J. Sprindytė, pastebi ir išskiria Akvilės Zavišaitės knygą „Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų", E. Ališankos esė „Gatvė tarp dviejų bažnyčių". Vis dėlto, apie įspūdį, skaitant pernykštes knygas, ji irgi turi ką pasakyti: – tai stiprėjantį rašančiųjų norą permąstyti praeitį, o tai, anot jos, „liudija savotišką literatūros brandą, gebėjimą išsiveržti iš egocentrizmo. Šiuo požiūriu svarbūs ne tik skaitytojų ir kritikų dėmesio centre atsidūrę Alvydo Šlepiko, Sigito Parulskio romanai, bet ir rečiau prisimenamas Petras Venclovas („Iš tamsos į tamsą"), Aldonos Ruseckaitės biografinių etiudų knyga „Šešėlis JMM"). "

Iš novelistikos ji išskiria Vido Morkūno „Reportažą iš kiaušinio", – „atrodo, juodu su Valdu Papieviu yra ta tylioji viduriniosios kartos nuošalė (geriausia šio žodžio prasme – kaip nepasidavimas vyraujančioms tendencijoms). Abu autoriai yra lyg kokie rezistentai pogrindininkai, iš pirmo žvilgsnio beveik nepastebimi, tačiau svarbūs kaip paliudijimas, kad geriausios lietuvių literatūros tradicijos tebėra gyvos."

Elena Baliutytė sako, kad „skaityti geras knygas malonumas, jas reitinguoti, rinkti geriausias – tikras nervų išbandymas." Taigi ji irgi pasakoja, kaip emocingai skaitė A. Šlepiko knygą „Mano vardas – Marytė", kad ilgokai ieškojo savo santykio su kontraversiškų vertinimų sulaukusiu S. Parulskio romanu. Greta E. Ališankos esė „Gatvė tarp dviejų bažnyčių", ji išskiria ir „rytietiška ramybe , sentenciškai nugludintu esė stiliumi" Alio Balbieriaus „Vaivorykštė ir neandertalietis". Anot jos, kaip ir ankstesniais metais, aukštas pozicijas išlaikė poezija, o viena ryškiausių knygų – Rimvydo Stankevičiaus „Ryšys su vadaviete", tęsianti rinkiniuose „Laužiu antspaudą" ir „Patys paprasčiausi burtažodžiai" pradėtą anapusybės temą. Greta daugiau ir mažiau žinomų poetų, kuriuos mini ir įvertina E. Baliulytė, (kaip skaitytoja, jos vertinimus priimu) turiu pridurti, kad molėtiškio savimeilę paglosto ir jos pastebėta Vytauto Kazielos kūryba poezijos knygoje „Užklumpa šviesa". Anot jos, „mirties, vienatvės, beprasmybės, būsimybės anapus vaizdijimai čia įgavę individualų, poetinį stilių – minimalistinė forma, lakoniška, abstraktoka kalba, grafiška (juodai balta), žodžio spalva: „lūpos išdžiūvo /ir tinka nebent tik maldai/ šnara kaip švendrai /sausi ir aštrūs// jau po šalnos" (p. 108). Kiek monotoniška, depresyvi, bet veikianti, tikra poezija."

Literatūrinius „Metų" apmąstymus vis dėlto norėtųsi baigti S. Daugirdaitės apmąstymais: „net pradėjau manyti, kad literatūrologo sąžiningumas, kaip jį įsivaizduoju, yra beprasmiškas gyvenimo apsisunkinimas: pasidaro gaila ir savęs, ir lietuvių literatūros, ir popieriui sunaudojamų medžių. (...) Kita vertus, jeigu galvoju, kad literatūra turi skatinti žmogų mąstyti ne tik apie literatūrą, bet apskritai kelti prasmės klausimus, tai, sakyčiau, pernykštės knygos savo darbą bus atlikusios tobulai."

Taigi, rašytojai ateina, rašytojai išeina, o mes liekame su knyga...

Alvydo BALANDOS nuotrauka