APIE DOVANAS. Birželio pabaiga – ne tik Šv. Petras ir Šv. Povilas, ne tik Molėtų miesto šventė (28 d. – 29 d.), bet ir poilsis prie ežerų. Turbūt neatsitiktinai ir žurnalas „Prie kavos"(2013/26) kelionių rubrikoje pristato Molėtus – ne tik ežerų kraštą... „Po Lietuvos krikšto didysis kunigaikštis Jogaila Molėtus padovanojo Vilniaus vyskupui. Dovana buvo skirta ne tik valstybės krikšto, bet ir vyskupijos įkūrimo proga. Tuo metu Molėtai buvo tik nedidelis kaimas, bet gyvenvietė augo ir stiprėjo. 1517 m. pastatytame Molėtų dvare veikė alaus darykla ir spirito varykla, o po maždaug penkerių metų iškilo bažnyčia. Pamažu augant gyventojų skaičiui, 1539 m. Molėtus jau buvo galima vadinti miesteliu..." Taigi, Molėtai „prasidėjo" nuo dovanos... Todėl čia svetingas kraštas, arba, kaip rašo informacijos rinkėjai žurnale, čia – ežerų rojus. Tiesa, tą rojų jie sumažina kokiais 100 ežerų, bet, matyt, rojui užtektų ir vieno gero vandens telkinio, ypač, kai Molėtų rajonas laikomas vienu švariausių Lietuvoje. Skelbiama ir 11 labiausiai lankomų objektų. Dėl to, ar jie labiausiai lankomi, verta suabejoti, nes nėra lygiaverčiai, tačiau už nemokamą reklamą žurnalui galima ir padėkoti...

APIE AISTRAS. Žurnalo „Mano ūkis" priedas „Mano gyvenimas" (birželio mėn.) greta įdomių ir mylinčių savo amatą, darbą ir kūrybą žmonių, pateikia Molėtų krašto „žento", Anykščių rajono mero Sigučio Obelevičiaus aistrą augalams. Dovilės Kamarauskienės straipsnyje „Gamtininko aistra – Lietuvos augalai" rašoma, kad S. Obelevičiaus įkvėpėja – jo mokytoja prof. Elena Šapokienė, Vilniaus pedagoginio instituto bazėje Tamošavoje buvo įkūrusi retųjų augalų kolekciją ir jų pažinimo klubą. „Man tai padarė didelį įspūdį. Taip pradėjau rinkti augalus ir aš. Pradėjęs dirbti mokykloje Molėtų rajone jau turėjau nedidelę kolekciją. Dalį jos persivežiau ir į Traupį", – prisimena gamtininkas. (...) Sodo įkūrėjas svarsto, kad vienas augalas brangus, nes labai retas, kitas dar brangesnis, nes jį tolimoje užsienio šalyje rado ir parvežė žmona Alytė... (O šis, žinoma, ją išsivežė iš Molėtų krašto)....

APIE TELEVIZIJĄ. TV publikos naujienos (birželio 22 – 29) pateikė Eglės Juozėnaitės interviu su kraštiete, LNK televizijos generaline direktore Zita Sarakiene – „Kaip pasikeis BTV, tapusi LNK dalimi?". Kaip teigiama, LNK ir koncernas „Achemos grupė" užbaigė BTV įsigijimo sandorį. Nuosavybės teisė į 100 proc. „Baltijos televizijos" akcijų paketą atiteko „Laisvam ir nepriklausomam kanalui", kuris valdo televizijų grupę – LNK, TV1, „Info TV", „Liuks!". Pasak Z. Sarakienės, „BTV bus orientuota į aktyvų, dirbantį ir šiek tiek jaunesnį žiūrovą, stengiantis išlaikyti ištikimiausius televizijos žiūrovus – jau turimą solidžią 6 procentų kanalo auditoriją. Šiuo metu rinkoje trūksta kanalo, skirto jaunesniam žiūrovui. Kai dauguma didžiųjų televizijų bando aprėpti kuo platesnę auditoriją, nuošalyje lieka aktyvūs, dirbantys žiūrovai".

Tame pačiame leidinyje (klausimėlyje „Ką žiūri Jonai?") vienas iš trijų Jonų yra mūsų kraštietis, aktorius Jonas Braškys, kuris žiūri „LRT kultūra", žinias per bet kurį kanalą, sporto laidas, krepšinio rungtynes, lauko teniso varžybas, klasikinius detektyvinius serialus. „Patinka Edmundo Jakilaičio laida „Lietuva tiesiogiai", laidos apie gamtą, žvėris. Žiūriu kanalus „National Geogrphic", „History", „Mezzo"."

APIE DEBIUTĄ. Žurnalas „TV diena" rubrikoje „Debiutas" pristatė mūsų kraštietę, pirmojo realybės šou „Kelias į žvaigždes" dalyvę Ramintą Vyšniauskaitę, šiandien vedančią radijo stotyje „Power Hit Radio" laidas, dalyvaujančią „Chorų karuose" su Šachmatiniu choru, o dabar ir debiutavusią TV3 seriale „Pamiršk mane" (pirmadieniais – ketvirtadieniais 19.20 val.), kur tapo, anot Agnės Klimčiauskaitės, kalbinusios Ramintą, „pasalūniška Danieliaus meilužės Ingos drauge, kuri ja naudojasi, – bendrauja tam, kad išpeštų informacijos straipsniams apie žvaigždžių gyvenimą ir užkulisius. Apie savo vaidmenį ir aktorystę Raminta atsako: „Gana bjauri ir pikta mano herojė, bet pati visada žavėjausi ne geriečių vaidmenimis, pikti, kvaili blogiukai kur kas įdomesni.(...) Nežinau, kaip vaidmuo klostysis toliau. Nelengva dirbti prieš kameras, prisipratinti vaidmenį. Nesu ir studijavusi aktorystės, bet su vaidyba, teatru, scena nuo vaikystės buvau susijusi. Nuo visai mažų dienų kartu su tėveliais keliaudavau po Lietuvą, nes mano a. a. tėtis buvo režisierius, turėjo savo kolektyvą, kuriame ir man teko dalyvauti, mama irgi aktyviai tuo užsiėmė. Vaidyba man visada patiko, labai norėjau studijuoti aktorystę, bet tuomet galvojau pragmatiškiau, nes studijuodamas šį dalyką beveik negali dirbti. Taigi pasirinkau paprastesnį kelią – socialinio darbo studijas."

APIE APDOVANOJIMUS. Dienraštis „Respublika" ir organizacija „Zonta International" šeštą kartą organizavo „Respublikos" nacionalinių vertybių" apdovanojimus. (Šįmet prie projekto prisidėjo ir Vilniaus savivaldybė). Kiekvieną savaitę „Respublikoje" buvo spausdinami rašiniai, gauti „Nacionalinių vertybių rinkimams". Nominacijoms buvo pasiūlyta: Žmogus – amžininkas; Žmogus – istorinė asmenybė; Reiškinys, garsinantis Lietuvą; Daiktas – objektas, garsinantis Lietuvą. Įdomu tai, kad mūsų kraštiečiai fotomenininkai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, dalyvaujantys jau trečius metus iš eilės, (2010 m. – savo kūrybos apsakymą „Partizanų motina", iliustruotą nuotraukomis, 2011 m. – apie Joną Gregoravičių – dailininką ir dievdirbį bei Vytą Jakavonį – Sniegutį – partizanų poetą), siūlydami Nacionalines vertybes, pateikė net 6 objektus, garsinančius Lietuvą, tačiau jie dzūkiški... (KROKŠLYS – mažas kaimas, didelis lietuviškumo dvasia; MERKINĖS kryžių kalnelis; MUSTEIKOS – etnografinis kaimas; SKROBLUS – upelių upelis; ZERVYNOS – dzūkiškas kaimas; DUBIČIŲ kaimas) Šis duetas buvo įvardintas tarp aktyviausiųjų vertybių ieškotojų. Vilniaus rotušėje brolių vardu šįkart dalyvavo ir padėkos raštus bei „Respublikos" prenumeratą atsiėmė Algimantas Černiauskas, gyvenantis ir dirbantis Merkinėje.

Tarptautinė moterų organizacija „Zonta International" vertybe paskelbė moterį, pelniusią karinį apdovanojimą už tikrus žygdarbius. Tai mokytoja Malvina Šaukelytė – Valeikienė. Kaip rašo „Respublika", „Mokytoja su savo vyru ( Giedraičių vaistininku) ne tik dirbo lietuvybės baruose Širvintų – Giedraičių krašte, bet ir pirmoji panaudojo Raudonojo kryžiaus simbolius, gelbėdama sužeistuosius mūšio su lenkais lauke. Mokytoja sugebėjo įsigauti į priešo užnugarį ir išgelbėti Lietuvos kariuomenės dokumentus ir iždą. Už karinius nuopelnus buvo apdovanota kariniu ordinu." Nominacijai „Žmogus– istorinė asmenybė" Malviną Valeikienę – karinio Vyčio kryžiaus ordino kavalierę teikė jos anūkė Elona Ruzgienė, gyvenanti Kaune, kuri ir atsiėmė M. Valeikienei skirtą skulptūrą „Šakelė", sukurtą Viktoro Tunkevičiaus.

APIE STEBUKLUS. Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt" (2013 m. Nr. II) rubrikoje „Atmintis" kalbasi „Apie pamaldumo draudimus ir Šv. Kazimiero kulto gniuždymą sovietmečiu" su Kunigu marijonu Vaclovu Aliuliu ir Bažnytinio paveldo muziejaus direktore dr. Sigita Maslauskaite. (Sigita yra dailininkė, ne kartą organizavusi Alantos plenerus, prisidėjusi prie klubo M– 13 projektų, priklausanti Vilniaus molėtiškių bendrijai, kuriai pirmininkauja jos tėtis Vilius Maslauskas). Pasak S. Maslauskaitės, kiek jai tekę tyrinėti Šv. karalaičio Kazimiero kultą, okupacinis režimas buvo sutelkęs į jį ypatingą dėmesį."... visų pirma jis yra Lietuvos globėjas, o buvimas valstybės globėju ideologinės diktatūros sistemoje savaime asocijuojasi su lietuviškumu, nepriklausomybe. Šv. Kazimieras jau nuo XVII a. vidurio buvo labai svarbus kaip gelbėtojas nuo rytinio didžiojo kaimyno – Rusijos. Tą liudija ir du stebuklai, aprašyti jo kanonizacijos byloje, kai jis pagelbėjo į beviltišką padėtį patekusiai negausiai Lietuvos kariuomenei 1518 m. prie Polocko ir 1519 m. vykusiame mūšyje netoli Vilniaus.

Kalbant apie sovietijos laikotarpį, žinome, kad Šv. Kazimiero pamaldumas persikėlė į JAV, išeivijos lietuviai jį ypač gerbė – JAV gyvavo Kazimieraičių vienuolija, o lietuvių išeivių spauda kasmet kovo mėnesį rasdavo, ką pasakyti apie Šv. Kazimierą.

Šv. Kazimierą, tautos globėją nuo persekiotojų ir užkariautojų, išeivija norėjo rodyti kaip simbolį kovoje už nepriklausomybę. Tą iliustruoja ir toks pavyzdys – apie 1984 m. išleistas paveikslėlis su užrašu „Šv. Kazimierai, ant balto žirgo vėl atjoki", – čia asociacijos su Vyčiu, Lietuvos herbu. Baroke jis užgimė kaip valstybinis globėjas, gelbėjęs kovose su Rusija; tarpukario kauniečiams jis buvo reikalingas kaip užtarėjas kovoje su lenkais, o paskui sovietmečiu išsiskleidė kaip vėliava prieš okupantus.

Tuo tarpu sovietmečio spaudoje Lietuvoje kiekvienais metais kovo 4 –ąją, jo minėjimo dieną, o ypač artėjant Šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejui 1984 m. , „Komjaunimo tiesoje", „Moksleivyje" ir kituose leidiniuose pasipildavo tarybinių istorikų straipsnių apie tai, koks jis buvo tariamai ligotas, silpnas, paliegęs, neįdomus. Tekstuose, pavadintuose tipinėmis antraštėmis: „Kaip bažnyčia daro šventuosius", parašyta visa tarybinė „tiesa"; jo gerbimas gniaužiamas, iš jo tyčiojamasi."...

APIE ATMINIMO ĮAMŽINIMĄ. Laikraštis „Voruta" Nr.12– 13 spausdina prof., habil. Dr. Kęstučio Makariūno straipsnį „RYTO pirmininkas Petras Kraujalis ir jo atminimas". Kaip skelbiama, pranešimas buvo skaitytas lietuvių švietimo draugijos „Rytas" 100-mečiui skirtoje konferencijoje 2013 m. sausio 31 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Pasak prof. K. Makariūno, kalbant apie atminimą, „reikia pasidžiaugti, kad Šv. Mikalojaus bažnyčios viename lange yra vitražas kun. P. Kraujalio portretas. Truputį gėda, kad dabartinėje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje" straipsnelis apie P. Kraujalį neiliustruotas jo nuotrauka. Belieka tik apgailestauti, kad Vilniuje nėra Petro Kraujalio gatvės. Ji labai derėtų centrinėje miesto dalyje, kur P. Kraujalis gyveno, dirbo ir vaikščiojo. „Ryto" pirmininkas kun. Prof. P. Kraujalis nusipelnė ir visoje Lietuvoje būti plačiau žinomas."

Tas pats laikraštis „Voruta" skelbia apie memorialinę lentą kun. prof. Petrui Kraujaliui, kurią

Lietuvių švietimo draugija „Rytas" ketina atidengti Vilniuje, Tilto g. „Galintys finansiškai paremti šią idėją, savo auką turėtų pervesti į šią banko sąskaitą: LT 857044060004648360, lietuvių švietimo draugija „Rytas", įm. Kodas 193405759, Juodžių g. 26 -1, Marijampolio k., Marijampolio sen., Vilniaus r. sav.

Įamžinkime istoriją, kad laikas nesunaikintų mūsų atminties!"

APIE PETRINES IR POVILINES. Pasak etnologės Onutės Drobelienės, Petrines lietuviai šventė panašiai kaip ir Jonines. „Jaunimas nemiegodavo ištisą naktį. Ypatingos linksmybės vyko paupiuose. Ten vaikinai rodydavo savo jėgą – kilnodavo rąstus ir kalades, traukdavo virvę." Taigi, Molėtų miesto šventė bus teisingai pasirinkusi Galiūnų varžybas per Petrines...

O. Drobelienės žiniomis, šeimininkė turėtų per Petrines prabristi takelį linų lauke, kad linai būtų ilgapluoščiai, o iš žąsies sparno išrovus plunksną, manyta, kad žąsis bus riebi ir plunksnuota.

„Kadangi Petras buvo žvejys, šią dieną įvairiose Lietuvos vietose vykdavo žuvų turgūs. Tikėta, kad Petrinių naktį tinklai virsta šilkiniais, o į juos įkliūvančios žuvys – auksinėmis".

Nuo Petrinių ir Povilinių pradeda trumpėti dienos, nustoja kukuoti gegutė. O jei ji dar girdėti keletą savaičių – lauk ilgo rudens ir vėlyvos žiemos. Brr...

Džiaukimės ir mėgaukimės vasaros grožiu...

Alvydo BALANDOS nuotrauka