Birželis, anot gamtininko Selemono Paltanavičiaus, yra priešingoje gamtos metų rato pusėje, nei gruodis. Todėl „ ėjimas į šviesos, taigi – ir vasaros aukštį yra labai veržlus, spartus, o jį vainikuoja Joninės." Pasak jo, šventei idėją, ko gero, bus „paskolinusi" pati gamta: „savo jaunystės vasaros šviesiausiam metui išdriekia viską – ką turi geriausio – taip, matyt, ir privalo atrodyti šventė. (...) Dabar vyksta vieno svarbiausio metų ciklo „uždarymas", nes po vasaros saulėgrįžos prasideda labai ramus, bet atkaklus ir kryptingas grįžimas tamsos link. Mes visa tai pastebime po mėnesio, apie liepos vidurį, o gamtoje gyvūnai ir augalai reakcijas į šviesos tirpsmą suvokia labai anksti.(...) Birželį kai kurie mūsų paukščiai pradeda savo klajones – dar ne keliones, ne migraciją, o blaškymąsi nuo vienos vietos prie kitos. Paprastai pasirinkimą lemia lesalas ir ramybė."

Taigi, ir mes, kaip tie paukščiai, prisiėmę „lesalo", greičiausiai lėksime į gamtos prieglobstį prie Molėtų ežerų... Per tris dienas, matyt, užteks laiko prisižoliauti vaistams, arbatoms ir užpilams... Prisikupoliauti, prisipinti vainikų, prisirinkti 27 žoles (iš trijų laukų po devynias), pasilikti jų kambarių smilkymui, apsaugai nuo žaibų ir meilės bei gerovės burtams. Nors „tikru lietuviu būnant", regis, reiktų ką nors iškrėsti ir kaimynui, pavyzdžiui, pasimelžti jo vienintelę karvę ar kurmiarausius permesti į kaimyno žemę... Bet čia jau reiktų po dvylikos, link paryčių taip išdykauti... O prieš tai reikia mėginti rasti paparčio žiedą, kad galėtum būti nematomas, suprastum žvėrių ir gyvulių kalbą...

Joninės turi būti ir su ugnimi, ir su lietumi... Jų išvakarėse kuriami laužai, deginamos ugnys. Kuo daugiau šviesų – tuo geresni metai ir derlius. Kad nebūtų žaibų ir krušų – į degantį laužą galima įmesti kiaušinį ar gyvulio kaulelį... Norint sudeginti bėdas ir prišaukti laimę – reikia šokinėti per Joninių laužą, linksmintis, šokti, dainuoti, mušti būgną...

Ir, žinoma, nepamiršti pasveikinti Jonų ir Janinų. „Respublikos" priedo „Laisvalaikis" pakalbinta kraštietė dainininkė, radijo laidų vedėja Raminta Vyšniauskaitė sakė, kad pirmiausia nuvažiuos pas savo mamą, nes ji vardu Janina ir jos gimtadienis kaip tik per Jonines. „Tai čia jau mums labai svarbi ir didelė šventė. O kai pasveikinsiu mamą, ketinu pratęsti Joninių šventimą su Šachmatiniu choru. Vienas choro narys pakvietė į sodybą prie Platelių, tai ten ir dūksim. Čia bus dviguba proga ir paminėti Jonines, ir susitikti, nes po „Chorų karų" jau seniai matėmės ir norime susibėgti. Manau, kad bus smagu, su draugais pinsime vainikus ir paparčio žiedo ieškosim. Vienoms merginoms gal kiek baisu eiti į mišką to žiedelio ieškoti, bet choro vyrai mus pasaugos."

Na, o tiems, kurie dar nesugalvojo kur dumti, bet kurią minutę, nebūtinai kalendorinių švenčių metu, galima apsilankyti Rytų Aukštaitijos Pasakų kaimuose, ypač Vajasiškyje, kur ne tik gera aura, bet ir linksmi žmonės, puoselėjantys senąsias tradicijas, bei kaimelio šviesulys – vienuolis Patrikas iš Prancūzijos...

Įdomumo dėlei pateiksiu keletą pavyzdžių iš vieno žinomiausių tautosakininkų Jono Balio surinktų žinių apie tai, kuo tikėjo mūsų senoliai Alantoje, laukdami Joninių.

Stebuklingi Šv. Jono vabalėliai. „Kas Šv. Jono naktį savo rankomis sutraiškins tris Šv. Jono kirmėliukes, tai to rankos gydys gyvulius nuo visokių ligų: užtenka sergantį gyvulį paglostyti ir jis bus sveikas."

Paparčio žiedas. Visokių pasakojimų yra apie tai, kaip sunku esą surasti paparčio žiedelį, mat, galimas dalykas, kad jis tik vienintelis tuo metu žydi visame pasaulyje, tačiau reikia būti labai akylam. Ką gali žinoti, gal tas žiedelis pats bus pasirinkęs savo šeimininką ir netyčia įkritęs į batą... „Laimėjęs paparčio žiedą, turi jį gerai paslėpti, kad nepamestum ar nepavogtų. Geriausia yra prapjauti rankos odą (mažajame pirštuke), įdėti jį į žaizdą ir užgydyti."

Nemiegok pernakt. „Kas Šv. Jono naktį anksti eina gulti, tam nesiseks per metus."

Saulės šokis. Žinia, kad svarbesnė yra naktis, laukiant Joninių, tačiau, išaušus Joninių rytui – svarbu pamatyti saulės tekėjimą. „Teka saulė, tačiau šiandien ji nepaprastai teka. Užtekėdama „šoka" (triskart pašokėja aukštyn ir žemyn) arba „rėdosi" (mainosi įvairiomis spalvomis, plastena)."

Kad pieno būtų. Joninių rytą ne tik dėl nemiegotos nakties vėliau gindavo gyvulius į lauką, bet ir dėl tikėjimo, kad gyvulį galį nužiūrėti. Mat pats pavojingiausias burtas buvo rasos braukimas. Kiek kokia kaimynė pribrauks rasos į kibirą, tiek ir pieno sumažės karvei. Tačiau alantiškiai tikėjo ir kitu: „Šv. Jono rytą prie tvarto slenksčio padėdavo koštuvę (seniau koštuvė būdavo paprastas drobės gabalas), kad varomi gyvuliai ją peržengtų, tada tikėdavo, kad karvės duos daugiau pieno."