Paskutinė pavasario dekada... Sudegė Sekminių laužai, suvalgyta 7 kiaušinių kiaušinienė...Namų kertės tebekvepia beržynu, o laukas skęsta alyvų ir pienių žydėjime, susimaišiusiame su obelų žiedlapių jūra, atsiradusia po smarkaus lietaus... Turėtų prasidėti darbymetis piemenėliams... Tik kas gi jais norėtų būti? Nesaugu dėl aplinkos, pavojinga gyvybei... (Tarsi anais laikais buvo kitaip...) Užtai turėjo laiko tie piemenėliai naktigonėj godoti, o dabar jeigu nesimiega, tai jau liga, kuriai reikia raminančiųjų... Nei piemenėlių, nei godojimo... Tik į vasarą!... Greityn greityn... Į birželio sodus, gal net tuos, kuriuose klaidžiojo kraštietis poetas Vytautas Skripka, Laičių ir Alantos miškų vaikas, mokėjęs žvelgti į dangų, į laukus ir už poetinį žodį pelnęs P. Širvio ir A. Miškinio premijas... Gal buvo nematomos, gal nežinomos ir nepažintos gijos, kurios trukdė poetui būti didesniu, nei faktiniu kraštiečiu... Tačiau molėtiškiai jį prisiminė ir gal net tikėjosi susitikimo. Deja, staigi poeto mirtis 70 –ojo gimtadienio išvakarėse, atėmė šią galimybę... Gegužės16 – osios naktį poetas išėjo į Naktigonę...

„Šiaurės atėnai" gegužės 17 d. (greičiausiai dėl sukakties) išspausdino Vytauto Vilimo Skripkos pluoštelį kūrybos. Vienas jų (dedikuotas Žilvinui Kempinui):

BE DIEVO
VISOS MŪSŲ BUITIES INSTANCIJOS
APYTIKRIAI ARBA
APTAKIAI APYTIKSLIAI
ŽINO (NUMANO)
KODĄ KIEKVIENO PREIVIO MIRTIES
ŠIA PROBLEMA
PASAULYJE PRASIDĖDAVO INSTALIACIJOS MENAS

Poetas buvo įnoringas, bet tuo pačiu paprastas, teisingas ir autoironiškas: / regėjau aš jūrą / pro juodą pasaulio chaltūrą / ir ašaros lašą kultūroj /...