Pagaliau! Pagaliau pirmoji pavasario žaluma nutvieskė laukus ir tolius, bet Perkūnas žemę atrakino dar medžiams be lapų, tai, pasak mūsų senolių, meteliai gali būti ir nelabai kokie: nederlingi, nešilti... Et, ką čia ir besupaisysi tų senolių, kai klimatas, sako, vis tiek šiltėja... Erkių ir visokių kitokių gyvių daugėja... Tačiau gegutė, kaip iš kalendoriaus, per savo dieną – gegužės pirmąją – ėmė ir užkukavo. Ir kam tada kalendorius, jei cento kišenėse nebuvo?...

Paskui buvo Pasaulinė spaudos laisvės diena, iškovota Afrikos žurnalistų, dar paskui Šventas Florijonas – gelbėtojas nuo gaisrų ir audrų, o kaimynas ūkininkas, lyg tyčia, tądien ėmė ir užkūrė pievoje seną šieną. Tikriausiai jį saugojo tas Florijonas, bet tik ne mūsų nosis ir akis...

Kai kurie lietuviai tikriausiai minės Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Tačiau tokios dienos šiandien ne džiaugsmui, ne pasididžiavimui, o analizei ir apmąstymams. Šių metų antroje žurnalistikos almanacho dalyje savo mintimis su kolegomis dalinasi ir „Molėtų marti" – laikraščio „Anykšta" ir žurnalo „Aukštaitiškas formatas" vyr. redaktorė Gražina Šmigelskienė. Ir tenka šiandien sutikti su josios mintimis.

„...Sveiko proto redaktorius, analizuodamas „žmogiškojo faktoriaus" neapdorotą skaitomiausių publikacijų statistiką, padarytų tik vieną išvadą. Kaip filme apie Džeko Vosmiorkino augintą tabaką. Negalima parduoti cigarų ten, kur žmonės pribrendę tik machorkai. Redaktorius pakeistų leidinio strategiją. Iš tiesų – kam gaišti laiką aprašinėjant valstybės vadovės vizitą, jei skaitytojas pageidauja reportažo iš areštinės, o skaitytoja – naujų žinomo žmogaus receptų? Kita vertus, žiniasklaidos persiorientavimas į gryną verslo įmonę visiškai atitinka ir valstybės politiką.

Tik kaip tada su Basanavičiaus propaguota spaudos misija? Ar niekų mus mokė ir Bronius Raguotis, aiškindamas, kad geras žurnalistas turi stengtis ugdyti skaitytoją, šviesti jį, nors truputį aukščiau kelti jo suvokimo kartelę? Įdomu, ar bent jau universitetas pakeitė šiandieninę būsimų žurnalistų mokymo programą, ar adaptavo Lietuvos sąlygomis, kad į šalies darbo rinką įsilietų reikalingų žinių „prifarširuotas" produktas, mokantis, o svarbiausia be skrupulų galintis dirbti žiniasklaidos įmonėje – jei tau gerai mokės, gali ir KGB kapitoną aprašyti kaip nenuilstantį Lietuvos gelbėtoją. (...)

Kad žurnalistas Lietuvoje privalo vykdyti ir šviečiamąją misiją, aš vis labiau abejoju. Ir pykstu ant savo dėstytojų, kad apskritai apie žurnalisto priedermes kalbėjo. O vieno mylimiausių autorių Alberto Kamiu jau kuris laikas ir visai neskaitau. Turiu rimtą pagrindą jo nemėgti dėl eretiškos minties, kad tikras žurnalistas turi netylėti apie tai, ką žino, ir priešintis priespaudai.

Vizijos ir misijos šiais laikais – už ES pinigus. Tada, žinoma, ir vizijos pagal užsakymą..."

Ir vis dėlto, sveiki, parvykę iš kelionių, aplankę Mamas... Gerai, kad jųjų vizijos ir misijos yra susijusios su laukimu, meile ir gero linkėjimu...

Alvydo Balandos nuotrauka