Apie skaitymą, eiles ir pavasarį

Atkreipiau dėmesį ir į žurnalo „Veidas" redaktoriaus Gintaro Sarafino išsakytas mintis „Liūdnos neskaitymo pasekmės" (2013 m., kovo 11 d.; Nr. 11) Jis rašo, kad niekaip nesuveda dviejų faktų: „žvelgiant į knygų mugę, iliustracijasusidaro įspūdis, kad lietuviai ypač skaitanti tauta, bet žvelgiant į bibliotekų statistiką ima atrodyti, kad esame viena mažiausiai skaitančių nacijų bent jau Europoje. Juk knygų mugėje žmonių antplūdis, bent jau šeštadienį, buvo neįsivaizduojamas: prasibrauti prie kai kurių stendų buvo ypač sunku – juk irtis prieš žmonių srovę beviltiška, o prie bilietų kasų teko stovėti ilgiau nei valandą (prisiminkime, kur dar esame valandą šaltyje laukę bilietų).(...) O dabar persikelkime į kitą erdvę – į Lietuvos bibliotekas. Čia vaizdas itin liūdnas. Visų pirma pačių bibliotekų nuolat mažėja: tarkime, 2000-aisiais mūsų šalyje veikė 1470 bibliotekų, o dabar jau tik 1320. Dramatiškai mąžta ir bibliotekos lankytojų: prieš dvylika metų jų buvo 880 tūkst., dabar – 715 tūkst. Taip pat mažėja iš bibliotekų paimtų perskaityti knygų: nuo 26,2 mln. iki 21,9 mln."

Galvoju, kad šis mielas žmogus yra lankęsis ir Molėtų bibliotekoje. Mat toliau jis ir rašo, kad dažnai važinėdamas po Lietuvą – užsuka į bibliotekas. „Jose pastebiu, kad daugybę bibliotekose užsiregistravusių skaitytojų iš tiesų domina tik kompiuteriai ir galimybė nemokamai naudotis internetu. Vadinasi, oficialiai bibliotekose užsiregistravusių lankytojų yra 715 tūkst., bet knygas skaitančiųjų – dar mažiau." Jeigu žmogus rašo, vadinasi, žino. Ir nėra jokio noro su juo ginčytis. Tačiau galima pridurti ir daugiau pastebėjimų... Kad ir apie eiles. Sovietmečiu žmonės stovėdavo eilėse prie vaisių ar importinių prekių, Andropovo laikais prie gėrimų krautuvės, o šiandien žmonės, bent jau provincijoje, stovi eilėje, kad galėtų pusvelčiui parduoti auksą, sidabrą, dantų karūnėles, ordinus, medalius, gintarą, žodžiu, visa, ką paskui galima perparduoti sendaičių ar komiso parduotuvėlėse... Kiek pamenu, visais laikais jaunimas stovėdavo eilėse, kartais ir per naktį, kad gautų bilietus į teatrą, koncertą ar varžybas. Ir tai būdavo pakylėtas stovėjimas... Neabejoju, kad šiandien stovėjimas eilėje prie knygų – gali kelti nuostabą, ir ne bet kokią, o ypatingą... Tiesą sakant, man tai maloni žinia. Kodėl lietuviai vaikšto vis dar į knygų muges? Todėl, kad ten ne vien knygos, ten malonus pasibuvimas, susitikimas su senais bičiuliais, įdomūs pašnekesiai ir dar įdomesni žmonės – kūrėjai. Kiekvienas einantysis – turi tikslą, ir žino, kad jį pasieks. Taigi mugė – visiems skoniams ir grupėms. Biblioteka – taip pat. Tačiau su kiekviena diena ji tampa vis reikalingesnė tam tikroms socialinėms grupėms: tiems, kurie neturi namuose kompiuterių, neprenumeruoja laikraščių ir žurnalų, nemėgsta namuose turėti knygų... Nieku gyvu nebūčiau tokia kategoriška, koks man atrodo G. Sarafinas, teigdamas, kad „žinučių pavadinimų skaitymas interneto portaluose nėra joks skaitymas, tai, sakykime tiesiai, yra degradavimas. (...) Tokios informacijos atplaišos neduoda absoliučiai nieko. Ir jei tai skaitoma kasdien, viskas baigiasi tiesiog nudaržovėjimu." (Bijau, kad net ir daržovių, jei jų neravėsi ir nelaistysi, tai ir neturėsi. Taip ir su skaitymu. Šiandien tokia padėtis, kad reikia džiaugtis net ir tokiu skaitymu...).

Šiandien – Juozapinės ir Pempės diena. Anot prof. Liberto Klimkos, nuo šios dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan", bet, matyt, tik ne šįmet... Tačiau pati svarbiausioji iš pavasario paukščių dienų – kovo 25-oji – gandrų parskridimo iš tolimos kelionės šventė – Gandrinė (Bloviesčiai). Gal, sakau, paprašykim, kad gandrai atneštų daugiau vaikų – bus daugiau skaitytojų... O gal su jais pargrįš ir išeiviai tautiečiai – ir būsim skaičiuose artimi prie senųjų skaitymo standartų...

Kad nebūtų tokių" liūdnų neskaitymo pasekmių" apie kurias kalba ponas Gintaras Sarafinas, siūlau suruošti „gandro vaišes". Kas prie naminio, kas prie darbinio kompiuterio, o kas tokių neturi – lai ateina į biblioteką ir pasiieško neįprastų patiekalų, tinkančių pasidalyti ir su kaimynu, ir su namų kaukučiu...

Alvydo Balandos nuotrauka