Galvoju, kokia ta mano Lietuva šiandien... Štai Seimas pradeda Pavasario sesiją. Simboliška, kad 40 – ties paukščių dieną... Gal bus daugiau darbų, nei čiulbėjimo... Rytoj visa Lietuva oficialiai rodys džiaugsmą. Gerai, kad ne sovietmetis, kur privalu būtų eiti ir viešai demonstruoti primestą patriotinį vieningumą. Va, už ką šiandien galima vertinti demokratiją... Drybso koks Antanas ar Petras po ilgojo savaitgalio lovoje skaudančia galva, įsijungęs televizorių ar radiją, girdi, kaip švenčia Lietuvos vyrai, sūnūs ir dukros, ir jam taip gera ant širdies, taip gera...

Ne ką blogesnė ir aš. Sakau nuoširdžiai: myliu Lietuvą. Tačiau visokių tų meilės atmainų yra...

(Aš kažkaip tyliai, ramiai, su meile, atvira širdimi ir mintimis...)

Galvoju, apie Šventųjų dienų trejybę. Vasario 16 –oji – mūsų tėvų ir senelių saugotas Šventnamis, Liepos 6 – oji – mūsų tvirtybės šaknys, Kovo 11 –oji – mūsų ir mūsų vaikų, mūsų vaikų vaikaičių ateitis... Gal todėl mes ją per mažai vertiname, nes esame per jauni, kad suvoktume laiko tėkmę... Juk svarbiausia: čia ir dabar!... (O kam reikalingas pasaulis po mūsų?...) Kai Egoizmas tuoj nebeturės kam uždėti karūnos, tuomet bus per vėlu galvoti apie valstybę. Bet, mes gi nežinome, kada tai bus... Todėl, kai reikia, viešai rodome džiaugsmą. Svarbu, kad ne pyktį...

Džiaugiuosi, kad Valstybė kažkaip susizgrimba, ir randa būdų bent tomis Šventomis dienomis pamaloninti Lietuvai nusipelniusius žmones, skiria jiems premijas. Jau kurį laiką jų būna 12 – lyg apaštalų... Prieš pora metų tarp Vyriausybės premijos laureatų buvo fotomenininkai broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, dar anksčiau aktorius Rolandas Kazlas, o šiandien Kultūros ir meno premija apdovanotas dar vienas kraštietis, aktorius Povilas Budrys. (Asmeniškai labai džiaugiuosi ir sveikinu, kad pagaliau buvo pastebėta ir įvertinta dailininkė Birutė Stulgaitė).

Jei nuo 1997 – ųjų metų (nuo tada pradėta teikti ši premija, su trejų metų pertraukomis) Lietuva yra padėkojusi 197 Kultūros ir meno premijų laureatams – kuriantiems Lietuvai, tai Molėtuose, K. Umbraso literatūrinės premijos laureatų, kurie pagerbiami irgi Kovo 11–ąją – jau 65... Šįmet premijos dvidešimtmetis, o ir premijuojamų literatų ratas maždaug sukasi ties keliolika tų pačių kūrėjų. Laikas būtų transformuotis... Ar ne geriau organizuoti literatūrinius (patriotinius) skaitymus, kur kiekvienas rajono literatas galėtų išgirsti Lietuvą, save ir kitus...

Sveikinu visus, kuriančius Lietuvai, savo kraštui ir sau. Nuoširdžiai džiaugiuosi Gunaro ir Marijos Kakarų idėja, Etnokosmologijos muziejaus papėdėje sukurti pirmąjį megalitinį, kromlecho tipo, statinį Lietuvoje, kur Saulės simbolį sudaro 123 akmenys, o Saulė talpina savyje senovinį kalendorių, akmenų ratą... Šiandien tą idėją jie pristato ir Molėtų rajono dailės ir fotografijos parodoje – konkurse, kurią galima pamatyti Molėtų dailės galerijoje.

Su Lietuva: su Saule, Paukščiais ir Darbais...

Alvydo Balandos nuotrauka.