Kunigas Petras Kraujelis ir „Ryto" draugija

„1907 m. trys broliai – Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai, taip pat kunigai Vladas Mironas, Juozas Tumas ir keletas kitų bendraminčių įsteigė Vilniaus lietuvių apšvietos draugiją „Aušra", kuri buvo užsimojusi organizuoti lietuviškas mokyklas ir skaityklas. Tačiau valdžia nusprendė, kad šios draugijos veikla bus nukreipta prieš rusinimą, tad netrukus ją uždarė.

Bet vilniečiai rankų nenuleido. 1913 m. jau kiti iniciatoriai – kunigai Alfonsas Petrulis, Jonas Steponavičius, pasauliečiai Liudas Gira, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona ir kiti įkūrė naują švietimo organizaciją Vilniaus gubernijai – „Ryto" draugiją. Ji gavo oficialų valdžios leidimą organizuoti lietuvišką švietimą Vilnijoje, tačiau kurti mokyklų periferijoje jai vis tiek neleista. Taigi iki Pirmojo pasaulinio karo Vilnijoje pavyko įsteigti tik keliolika bibliotekų – skaityklų. (...) 1918 – 1920 m. Vilniaus krašte daug kartų keitėsi valdžia, tęsėsi karo veiksmai, o tai labai skaudžiai atsiliepė tiek „Ryto" draugijos veiklai, kuri apmirė, tiek mokykloms. Jos atsigauti ėmė tik apie 1922 m., kai draugijos vairą į savo tvirtas rankas paėmė kunigas Petras Kraujelis. Aktyvią ir gana sėkmingą „Ryto" veiklą sunkiomis lenkų okupacijos sąlygomis daugiausia lėmė jo pastangos, iniciatyva, jo organizatoriaus talentas, apsukrumas ir atkaklumas. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad neturtingame Vilnijos krašte mūsų tautiečiai geresnės ateities sulaukti gali tik per švietimą. Tad kunigas negailėjo nei jėgų, nei sveikatos šiam tikslui – dėl to mirė palyginti anksti, vos 51 metų sulaukęs." – teigia Jonas Rudokas žurnale „Veidas" (2013 m. sausio 28 d.) .Jo straipsnis „Šventas darbas nežmoniškomis sąlygomis" – istorinė medžiaga apie XX a. pr. veikusias draugijas, kurių pagalba buvo stiprinama lietuvybė Vilnijos krašte. Kun. J. Kraujelis, kaip žinia, mūsų kraštietis, o Jonas Vileišis – Girsteitiškio dvaro savininkas...

Kas „pakišo" V. Stundį?

Tas pats žurnalas „Veidas"( Jonės Kučinskaitės str. „Poetą A. Katiną nugalėjo politikas A. Katinas") , pristatydamas Utenos merą Alvydą Katiną, kuris buvo išrinktas geriausiu metų meru Lietuvoje, pasakoja apie jo studijų metus. „Studijų metais, jis, pasak kalbintų bendrakursių Vytauto Balčiūno (dabar Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas), taip pat parlamentaro ir buvusio Molėtų rajono mero Valentino Stundžio, buvo aktyvus studentiškų literatūrinių bei folklorinių vakarų dalyvis, mėgo brązginti gitara ir dainuoti savos kūrybos dainas. O jo poeziją spausdino pagrindinis to meto kultūros ir meno žurnalas „Nemunas". (...)

Nors studijų metais A. Katinas kaip vakarėlių liūtas negarsėjo, bet į studentiškus nuotykius ne kartą buvo įsivėlęs. „Buvome trečiame kurse, žiemos sesija kaip reta sunki. Buvo sausio 29 –oji, Alvydo gimtadienis, – prisimena bendrakursis Vilius Kaminskas. – Taigi nusprendėme bendrabutyje atšvęsti sesijos pabaigą ir Alvydo gimtadienį – aišku, ir su šampanu, ir su dainom, ir su gitara. Prieš vidurnaktį pabeldė į duris bendrabučio komendantas ir įspėjo liautis, mes pažadėjome netrukus baigti, bet įsilinksminę nepajutome, kaip atėjo pirma valanda nakties. Komendantas dar kartą pabeldė, dabar jau griežčiau. Trečią kartą atėjo antrą nakties. Visi išsilakstė, likom tik aš, Alvydas ir V. Stundys. Po to visi trys buvom išmesti iš bendrabučio."..."

Gaivus vakarėlis

Žurnalas „Šeimininkė" (2013 m. vasario mėn.) Editos Griniūtės straipsnyje „Naujausia mada – blaivūs vakarėliai" pristato aktorių Audrių Bružą. „Prieš dvejus metus sostinėje pirmąjį vakarėlių ciklą be svaigalų „Fresh Party" ( liet. „naujas, gaivus vakarėl" )kartu su komanda inicijavęs aktorius Audrius Bružas nesiekė nei blaivinti Lietuvos, nei mokyti sveiko gyvenimo. Renginio idėją iš Bulgarijos parvežė kolega aktorius Tomas Dapšauskas. Susižavėjęs pasakojo apie ten vykusį jogos renginį be alkoholio, cigarečių, narkotikų.

Aptarus įspūdžius kilo idėja rengti vakarėlį, nesiejant jo nei su joga, nei su sveiku gyvenimo būdu. A. Bružas, prisipažinęs, jog nėra ir nesiruošia būti abstinentu, įprastų vakarėlių mėgėjams norėjo pasiūlyti bent retkarčiais ištrūkti iš svaigalų rutinos, pamatyti kitokias linksmybes, po kurių pabudus ryte negraužtų sąžinė."

Liudos Petkevičiūtės pomėgis

Vasaros molėtiškė, rašytojo Vytauto Petkevičiaus dukra Liudmila ne tik vaikiškų knygelių autorė, vertėja, bet ir įgudusi mezgėja. Tokią ją pristato VB laisvalaikio puslapyje Deimantė Zailskaitė. „Minčių pardavinėti savo mezginius kažkodėl nekyla – gal kad į juos sudedu tiek širdies, jog pasidaro neaišku, kaip tą „įdarą" vertinti. Manau, jis pinigais išvis neišmatuojamas. Gana dažnai, jei ne dažniausiai, mezgu visai ne sau, o kam nors, ką labai myliu ar noriu pastiprinti. Gaminys mintyse iškyla toks, koks turi būti , – iki paskutinės kilpelės, iki paskutinio siūlelio, be to, skirtas tik tam vienam žmogui, kuriam mezgu. Spalvos, pavidalai, marginiai, raštai – viskas tartum savaime susirikiuoja nedalomomis dermėmis, tartum dainon ar eilėraštin žodžiai, kurių nei pridėsi, nei atimsi. Taigi kitam „dėvėtojui" daiktas dažniausiai nė netinka. (...) Beje, gebėjimas jausti medžiagą – irgi meistrystė, įgyjama ne per vienus metus,– įsijautusi kalba L. Petkevičiūtė, bene dažniausiai megztinius puošianti margais senoviniais raštais. – Jie tartum senolių laiškai, jų išminties ir gyvensenos ženklas. Vieni jų saugo nuo pikto, kiti globoja, moko, remia, stiprina, skatina. Žodžiu, tie raštai – daug gudresnis dalykas, nei kitas naivuolis mano."... Dar rašytojai labai patinka senovinis lietuvių moterų paprotys „į subuvimus ir palankynas, kaip dabar pasakytume, „kavutes" ir „arbatėles", nešiotis krepšelius su rankdarbiais. Sėdi sau, šnekučiuojiesi, o rankos savo dirba – ir smagu, ir nauda."

Mėlynausis ir jo brolis

Tokio pavadinimo parodą, anot Gintarės Čiuladaitės, kompaktinėje žmonos Aistės Gabrielės Černiūtės ir menininkės Rūtos Eidukaitytės galerijoje Vilniuje per savo gimtadienį, sausio 31- ąją, pristatė dailėtyrininkas Vidas Poškus. „V. Poškus mano, jog jo profesijos atstovai retai tampa dailininkais, o dauguma menotyrininkų į ambicingus teoretikus žvelgia įtariai. Tačiau Vidas tapybos paslapčių mokėsi iš tėvo, grafikos – iš tetos, dailėtyros – Vilniaus Dailės akademijoje." Molėtiškiams jis pažįstamas kaip įvairių plenerų dalyvis, kuriuos organizuoja dailininkė žmona, Molėtų dailės galerijos parodų kuratorė, Aistė Černiūtė.

Kas nebestebina R. Kazlo?

Kad visais laikais dominuoja tai, kas blogiausia: kvailybė, tuštybė, beskonybė, vidutinybė, vulgarumas, gobšumas, komercija, žiaurumas. Tai – lyg piktžolės, užgožusios ir užkerojusios gražiausias mūsų savybes, kilniausius polėkius, ketinimus. Taip sakė kraštietis, aktorius Rolandas Kazlas, kalbinamas žurnalui „Aš ir psichologija" Egidijos Šeputytės – Vaitulevičienės. Ano jo, „gyvename tarsi greito maisto ir pramogų parke: augame greitai, greitai pavargstame, greitai pailsime, greitai tunkame, greitai metame svorį, greitai apžlimbame ir greitai įsigyjame madingus akinius, greitai pasveikstame, greitai tuokiamės ir dar greičiau išsiskiriam, greitai viskas nusibosta, greitai numirštame, pagreitintai mus palaidoja ir greitai užmiršta. O jeigu mirė įžymybė – neužmiršta, daro verslą. Įžymus lavonas neša didelį pelną. Galima nuimti derlių kelis kartus – pavyzdžių pilna. Knyga, filmas, paminklas, gatvė, jo vardo mokykla, festivalis, fondas – maždaug tokia pelno darymo iš įžymaus lavono formulė. Paskui – dar viena knyga..."