Neplanavau rašyti tokių naujienų, bet KAŽKAS turbūt panorėjo, kad jos atsirastų...

Neseniai mano duktė paklausė manęs: kuo aš norėčiau būti? Ir, nelaukdama atsakymo, tuoj pat išpoškino, kad anglų kalbos mokytojai ji į tokį klausimą atsakiusi, jog norėtų būti Dievas. „Taigi, sėdi sau ir nieko neveikia, žiūrėdamas į mus visus...". Bet anglų kalbos mokytoja jai atsakė labai gudriai ir labai išmintingai: „ Kaip tai nieko neveikia?!.. Dievas griauna mūsų planus!..". Tačiau mes gyvename ir planuojame, o gyvenime daug kas vyksta kitaip...

Sausio 15 diena. Daugeliui tai tik sausio vidurys, vedantis arčiau pavasario... Tačiau ta diena kiekvieno gyvenime galėjo būti ir labai liūdna, ypatinga, netikėta... Pavyzdžiui, tądien Lietuvos fotomenininkų sąjunga Kaune paminėjo Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80 - metį ir pirmąkart įteikė Fotomenininkų sąjungos premiją „Už nuopelnus Lietuvos fotografijai" –žinomam fotomenininkui Antanui Sutkui. Mūsų kraštiečiams – fotomenininkams broliams Algimantui ir Mindaugui Černiauskams tądien buvo suteikti Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės nario vardai.

Tądien buvo gimusi mano duktė, tądien buvo gimęs kunigas Petras Kiela... Tądien, būdamas 84 metų amžiaus, mirė senas molėtiškis Stanislovas Šimas. Jis nebuvo parašęs nė vienos knygos, bet jis buvo jų daug skaitęs... Žmogus, turėjęs didelę gyvenimo patirtį, kuri pamažu bus pamiršta... Prieš pora metų, būtent sausio vidury, žurnalui „Aukštaitiškas formatas" mudu kalbėjomės apie „bomžus", kada ir kodėl žmonės tokiais tampa. Jis man atsakė išmintingai. „ Sunkus klausimas. Čia vienos priežasties nebūna... Prie Smetonos mano tėvas kaime tik trečias žmogus dviratį turėjo, mašinų dar nė kvapo nebuvo, bet už tą dviratį jam 10 metų teko Sibire būt... Dabar, kai einu jau aš pensijos pasiimti, galvoju, iš kur ta valstybė gauna pinigų, nes kuris tik prieina prie pinigo, tai jį ir pasiima... Viena iš priežasčių – valstybės politika, jai nerūpi žmogus... iki tol, kol tampa valkata...".

Jis nemėgo „raudonųjų", bet buvo kolūkio pirmininkas... Jį norėjo apvaginti, bet jis nepasidavė... Keista. Tai buvo pirmas žmogus, kai tik buvau paskirta rajono laikraščio redaktore, atėjęs „skųsti" „raudonos" žurnalistės, rašiusios neteisingus straipsnius... O dar keisčiau, kad tą pačią dieną, sausio vidury, toji žurnalistė paliko redakciją ir išėjo į pensiją, o šis žmogus išėjo iš šio pasaulio...

Stanislovui Šimui rūpėjo žvaigždės, religija ir Dievas, politika ir Lietuvos gyvenimas. Jis buvo kasdieninis bibliotekos lankytojas ir skaitytojas. Turiu prisipažinti, kad jo elgesys, mintys ir humoras pakuždėdavo siužetus ir „Literatų kavinei". Jis buvo įdomus žmogus. Tarp daugybės žmonių mėgdavo išsirinkti vieną, su kuriuo ir bendraudavo... Labai dažnai ta „misija" tekdavo man... Paskutinė jo perskaityta knyga, palikusi gerą įspūdį, buvo žurnalisto Egidijaus Knispelio –„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą". Paskutinis humoras: visi liūdni įvykiai jo gyvenime buvo nutikę lapkričio mėnesį. Artimųjų mirtys ir net paties vestuvės... Paskutinis pilietiškumo žingsnis: „pirmam turi balsavau už S. Bajerčių, antram turi už V. Stundį".

Paskutinį kartą šį žmogų mačiau, skaitantį dienos laikraščius, kai ruošėmės vykti prie Remigijaus Gražio kapo...

Tačiau, kad jis mirė, sužinojau tą akimirką, kai sausio 16 d. skaičiau vieno laikraščio žinutę apie pomirtinį gyvenimą. Pasak Arizonos universiteto mokslininko dr. Stuarto Hameroffo, po mirties kvantinės dalelės, kurios sudaro sielą, palieka kūną ir iškeliauja į kosmosą, kur visam laikui tampa visatos dalimi... Tokią žinutę, neabejoju, kad būtų pastebėjęs ir Stanislovas Šimas...

Jis dar buvo puikus šaškių turnyrų žaidėjas, žmogus, mėgęs vienas keliauti į mišką, geras grybautojas... Tėvas, kuris, pasitaikius progai, pasigirdavo savo dukromis...

Tyliai užgeso dar viena gyvoji Molėtų istorija...

Dievas tik prisilietė. Pasaulis nesugriuvo. Kažkam tą akimirką atrodė, kad griūna jo gyvenimas...