Sėdėsiu prie laužo. Visai senas būsiu,

Linksiu palinkęs į vakaro pusę,

Ilgainiui visos nelaimės nušiūra,

Tik žybsi rasa ant voratinklio siūlo.

Nukris ji, užges ji įkaitusiam smėly.

Gal veltui žodžius keliaudamas sėjau?

Spragsės gailiai laužas,

Sudrėks mano akys

Nuo dūmo alksninio, senatviškų metų.

Neliks širdyje jokio kartėlio,–

Kam lemta – nuėjo, kam lemta – atėjo.

(Eilėraštis „Į vakaro pusę". Iš Remigijaus Gražio 2007 m. poezijos rinktinės „Šviesaus liūdesio blyksniai").

Bestraksint žiogų kojytėms, lietui lyjant, sniegui krintant atskubėjo Remigijaus Gražio septyniasdešimtmetis, tik be Remigijaus... Pirmasis gimtadienis be poeto, todėl ir su šviesaus liūdesio blyksniais. Gaila, kad daugeliui žmonių pabūti su Remigijaus poezija ir geru žodžiu apie jį, sutrukdė ligos ar kiti neatidėliotini reikalai, bet tie, kurie galėjo ateiti – atėjo į biblioteką, kurią Remigijus vadino „šventove, kur veltui dalinama išmintis". Atėjo, kad prisimintų tikrą gamtos vaikį, išaugusį su Molėtų ir Ažubalių kraštovaizdžiais, mylėjusį juos, branginusį ir saugojusį savo atminty iki pat mirties... Apie Girelę, kurią taip mėgo Remigijus, ir kurią nuolat minėjo savo poezijoje, pasakojo ir jo ilgametė bendradarbė, laikraščio „Vilnis" žurnalistė Nijolė Antanavičienė, kuri, nors ir pabuvojusi joje, nepatyrė to įspūdžio, kuris lydėjo Remigijų. Anot jos, ji buvusi fakto žmogus, o Remigijus – gamtos... Jauniausioji „Vilnies" kolegė Monika Rybelienė, perskaičiusi eilėraštį „Panelė Depresija" iš knygos „Šviesaus liūdesio blyksniai", sakė, deja, nepažinusi Remigijaus taip, kaip kiti kolegos, o tik iš renginių arba iš jo žmonos Reginos, su kuria dažniausiai ir tekę bendrauti .... Mokytojai Nijolei Repečkienei, taip pat ir literatūrinės K. Umbraso premijos komisijos narei, kur priklausė ir Remigijus, skaičiusiai iš ankstyvojo rinkinio „Pievos – žalios planetos" (1967) eilėraštį apie mamą, sakė, kad po šio eilėraščio kyla mintis sužinoti daugiau apie Remigijaus tėvus, ypač mamą, bet, deja, to pasakyti lyg ir nebuvo kam... Remigijaus brolis Arūnas, pagerbęs brolį kapinėse, sakė, sergąs, tad nenorįs dalyvauti vakare, o gal ir buvo išgąsdintas mano perspėjimo, kad reiks pasakoti apie prabėgusią vaikystę... Kiek spėjau pakamantinėti, einant kapinių takeliu, tiek ir težinau: tėvai nebuvo pasiskirstę vaikų, mylėjo juos vienodai, nors gyveno sunkiai... Abu su broliu eidavo meškerioti, o kai prasikalsdavo – gaudavo tėvo diržo. Kad Remigijus bus poetas, kol buvo Molėtuose, pasak brolio, nieks neįtarė, tik kai jau įstojo į universitetą, suprato, kad jis turįs talentą... Tačiau vienas brolis baigė aukštąjį mokslą Kaune ir tapo fizinės kultūros mokytoju, o kitam broliui nebuvo lemta įgyvendinti savo svajonės, nes kažkas įskundė, jog motinos brolis yra kunigas ir gyvena Kanadoje...

Apie vaikystę bandė sužinoti ir anūkė Gabrielė dar 2001 metais sausio 24 d.

„Mylimas Dieduk,

Šį kartą laišką rašau Tau. Ačiū, kad nuo mažumės išmokei skaityti, kad klasėje gerai skaitau ir esu nepralenkiama, nors vaikai nori mane pralenkti, bet aš nepasiduosiu. Aš labai džiaugiuosi, kad tu esi poetas ir kuri labai gražius eilėraščius, kad tai iš tavęs paveldėjau. Man irgi užeina noras prikurti eilėraščių, aš jų prikūriau daug. Kuo aš tave labiausiai džiuginu, o gal liūdinu? Aš labai džiaugiuosi, kad mane myli. Aš tave taip pat labai myliu myliu myliu! Tu mane visko išmokei, o dabar išmokyk meškerioti, kad vasarą abu važiuotume su dviračiu prie Dūrių. Gal mums pasiseks ir ištrauksim auksinę žuvelę, kuri išpildys Tavo norą? Koks Tavo Noras? Aš žinau – tu nori mašinos, bet pirma išmok vairuoti. Geriau paprašyk žuvelės sveikatos. Dieduk, gal kada nors, kai ateisiu pas tave, papasakosi apie savo vaikystę?

Atrašyk man.

Tavo Gabrielė".

Remigijus, turėdamas omeny ir savo dukras, parašė knygelę vaikams „Labas rytas, tėviškėle". (1984). Galbūt pats tiksliausias atsakymas apie vaikystę ir slypi šioje knygelėje... Kad ir eilėraštyje „Mano spalvos":

Aš nupiešiau raudoną vilką,

Slenkantį pakrūmėm.

O brolis šypsosi ir sako:

– Tokių vilkų nebūna!

Štai medžiai mėlyni. Virš namo

Virvena žalias dūmas.

Kodėl visi vėl kraipo galvas

Ir sako: – Taip nebūna!

Atsidusau ir piešinėlį

Prisegiau prie sienos.

Už lango lyja, lyja, lyja...

Ką piešti tokią dieną

Poezija Remigijui buvo tai, kas pačiam gražu. O jei jam gražu, tai gal ir kitam būsią gražu... Literatų brolijos pirmininkė Danutė Urbonavičienė Remigijų vadino mokytoju, kaip ir Molėtų krašto muziejaus etnografė Nijolė Aleinikovienė, jaunystėje rašiusi eilėraščius...

Rašytojas, dramaturgas ir režisierius Marius Ivaškevičius, rekomenduodamas R. Gražį į Rašytojų sąjungą, rašė: „...Buvau pradedantysis rašyti, o Remigijus vadovavo literatūriniam mūsų bendro Molėtų miestelio laikraščio skyriui. Ir aš eidavau pas jį maždaug kas mėnesį su savo apsakymais, kurių dalį jis atmesdavo, dalį spausdindavo. Bet net ir tais kartais, kai atmesdavo, rasdavo žodžių, kurie tik padidindavo mano azartą rašyti. Jis buvo pirmas mano skaitytojas, didžiausias autoritetas ir, kažkuria prasme, netgi mokytojas. Ir ne tik mano, daugelio, kurie šiame miestelyje ir rajone darė pirmuosius savo literatūrinius bandymus. (...)".

Apie pagarbą poetui ir jo dvasią, kuri buvo aktuali rašančiam Molėtų krašto jaunimui kalbėjo ir LR Seimo narys Valentinas Stundys. Anot jo, rajonas neteko literatūrinio jaunimo mokytojo: subtilaus, jautraus, talentingo, mokėjusio taikliai pasakyti, kad yra kažkas ne taip... Anot V. Stundžio, R. Gražys buvo kuklus aukštaitis, nenorėjęs būti literatūros elitu ir to nesiekęs... Taigi istorinio „teisingumo atstatymo" galbūt daugiau reikėjo kitiems, nei pačiam Remigijui... Kaip teisingai pastebėjo aktorius Rimvydas Kalvelis, paskaitęs iš rinkinio „Šviesaus liūdesio blyksniai" eilėraščius apie Molėtus, už ką Remigijui ir buvo skirta K. Umbraso literatūrinė premija, vieniems būna svarbu atrodyti, kitiems svarbu būti. Remigijui turbūt užteko būti...

Tačiau Remigijų Gražį žinojo tuometis elitas. Anot kraštiečio, literatūros kritiko Petro Bražėno, taip pat siūliusio jį į Rašytojų sąjungą, kai 1967 m., būdamas beveik 24 metų, R. Gražys debiutavo rinkiniu „Pievos – žalios Planetos", „tai buvo gana ankstyvas, bet niekuo nestebinantis debiutas: metais anksčiau ar vėliau (1966 –69) debiutavo R. Gražio bendraamžiai: S. Geda (1966), B. Vilimaitė (1966), V. Skripka (1969), V. Martinkus (1969). Nevėlavo (nors ir nesiskubino) R. Gražys ir su antrąja knyga. Abi jas lydėjo palankūs kolegų ir literatūros kritikų atsiliepimai. Pirmąją šiltais žodžiais įvertino M. Martinaitis ir šviesios atminties jaunųjų globėjas E. Matuzevičius, apie antrąją tuometinėje „Pergalėje" (1973, Nr. 4) recenziją paskelbė S. Geda, savo „Pėdų" ir „Strazdo" jau iškeltas į jaunųjų poezijos lyderius. (...) Ištaręs nemaža pagiriamųjų žodžių originaliai poeto metaforai, jo poetinio balso ir jausmo natūralumui, S. Geda lyg su lengvo priekaišto gaidele tada pastebėjo, kad „autorius lieka toje pačioje plotmėje, kur jau turime M. Martinaitį, V. Skripką, H. Čigriejų, J. Juškaitį". Prisimenant, kad Geda niekada nenorėjo ir negalėjo būti su niekuo „toje pačioje plotmėje", tai reikėtų vertinti kaip draugišką bendraamžio skatinimą. Bet svarbiau yra kitkas: į kokią kompaniją įrašomas antrosios knygos autorius!" (Antroji knyga buvo „Per geltonas kalvas", 1973m.).

Rašytojų sąjunga išgirdo Remigijaus kolegų beldimąsi ir galimai atstatė, kas galėjo būti prieš 40 metų. Turbūt ne mums spręsti, kodėl Remigijus buvo susitaikęs su provincijos literato gyvenimu ir nelindo ten, kur eina ne tik Dievo, bet ir Žmonių pateptieji... Galima tik spėlioti, bet, man regis, kad jis buvo praėjęs kelis savo gyvenimo tarpsnius, kur buvo: nusivylimas ir neviltis; euforija ir didybė (juk pas jį į Molėtus važiavo sostinės elitas!); nusiraminimas (dėl prarasto laiko) ir susitaikymas su dabartimi... Tačiau dar jis buvo ir kuklus, gyvenimo pamokytas nelįsti kur nereikia, toks ir stengėsi būti iki mirties.

Ir kai moksladraugis Laimonas Tapinas, su kuriuo šilti santykiai tęsėsi visą gyvenimą, sveikino Remigijų su puikia knyga – „Šviesaus liūdesio blyksniai", tikriausiai buvo nuoširdus, sakydamas, jog „man tokiai minčiai savo knygose išsakyti prireiktų geros pastraipos ar net puslapio, o tau dažnai pavyksta išrauti keliais žodžiais. (...) Tad rašyk, broleli, neieškok argumentų ar pasiteisinimų, kad ir tas skauda, ir anas, kad pinigų nėra, kad šalia sėdėdama kartais burba žmona (tu už jos, manau, esi saugus kaip už mūro sienos)..." Ir jis buvo įžvalgus. Nors, manau, dauguma tos kartos poetų ir rašytojų rinkosi į žmonas stiprias asmenybes. Net ir pats L.Tapinas! Jo žmona, sakyčiau, lyg neperšaunamo stiklo siena...

Regina Gražienė, apmąstydama savo gyvenimą, audringą ir įdomų su Remigijumi, sako, kartais klausianti savęs: ar aš čia gyvenau, ar mane kas mylėjo, ar aš mylėjau... Tačiau gyventi buvo nenuobodu... Dešimt metų priežiūros, „kad tik gerai Remigijui veiktų galva", vežiojimas į lauką, į ligoninę, į pirtį... Visi buvome prie to įpratę, kad Remigijui viskas gerai, o kad pablogėjo, tai eilinis Reginos „aliarmas"... Tačiau pavasarį jis pasitvirtino.

2012 m. kovo 8 d. jis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, o balandžio 5 d. užgeso. Trapi poeto siela patyrė sprogimą... Arba, kaip rašo Jolanta Valentinavičienė R. Gražiui skirtame „Vilnies" puslapyje (2013 m. sausio 4 d.), cituodama jį patį: "pavasaris įteikė ostiją"... Tai irgi buvo šviesaus liūdesio blyksnis. Dukrai Eglei yra sakęs: kad taip būčiau jaunesnis, o dabar?...

Daug gražių ir prasmingų žodžių apie Remigijų ir jo kūrybą buvo pasakyta širdimi ir vakaro dalyvių, ir artimųjų, o tai, toli gražu, ne kiekviename viešame poeto gimtadienyje pasitaiko...

Tu nustebai, kad aš tave pasveikinau,–

Tavęs aš nepažįstu, nepažįstu.

Man šiandien paprasčiausiai liūdna.

Ir sninga, vėl nuo pačio ryto sninga.

Jau užpustyti horizontai.

Sargai lyg raganos ant šluotų

Išjojo į siauras gatves.

Diena vis tyliai apvalėja

Nuo apsnigtų namų ir medžių.

Prie slenksčio dūžta seniai besmegeniai,

Iš jų išsirita vaikai.

Ir sninga, jog vaidenas netoliese miškas.

Ir lieka pėdos, kuriomis likimai eis.

Tu nenustebk. Man paprasčiausiai liūdna.

Ir aš nors vieną žodį tau norėjau pasakyt.

(Iš rinkinio „Pievos – žalios palanetos".

Tačiau Remigijaus 70 –asis gimtadienis palieka mums ryškų šviesaus liūdesio blyksnį: kaip molėtiškiai įamžins jo atminimą? Paliks užmarščiai, savieigai, ar ras būdų jo atminties ir kūrybinio palikimo išsaugojimui?...

Norėtųsi tikėti tik šviesa...