kai lauki

tavo angelas auga

ir skleidžias

ir ima skambėti

Taip lakoniškai rašė kraštietis poetas Vytautas Kaziela, eilėraščių knygoje „Mūsų vienatvės prieblanda" (2008). Dabar mes irgi laukiam: Kalėdų, Naujųjų metų... (Kai kas, sako, laukė Pasaulio pabaigos...) Laukimas, kaip ir metai, diena, valanda, sekundė, būna vis kitoks... Žmogus visada ko nors laukia, tikisi, ieško... Kartais nė nesupranta, kad jau radęs, taip ir pralaukia, ir praieško visą gyvenimą... Nežinia ir yra stebuklas.

Kodėl tuomet tikybos mokytoja pasakė vaikams, kad nėra Kalėdų Senelio? Ar todėl, kad jos vaikystėje jo nebuvo, o gal nenorėjo meluoti? Bet jei nėra Kalėdų Senelio, tai gal nėra ir Dievo?... Išeitų, kad vaikai protingesni už kai kuriuos mokytojus. Jų mąstymas – kitoks. Kalėdų Senelį, bent jau maniškiai, įvardindavo kaip juo pasivertusį Dievą, dalinantį dovanas viso pasaulio vaikams. O mažasis šiandien, užsidėjęs raudoną kepurėlę, sako, esąs Dievo nykštukas. Gal vaikai, o ne suaugusieji kuria stebuklus?..

Mano vaikystė buvo apsupta nuoširdžių ir religingų žmonių. Pamenu vieną pasaką, sakytą ypatingos erudicijos močiutės Marės Bučiūtės. Jos jau nėra tarp gyvųjų ne viena dešimtis, o pasaką aš vis dar prisimenu. Apie velnią ir angelą. Galima manyti, kad tai Kalėdų rytas, žmonės renkasi į bažnyčią, prasideda Mišios. Angelas įsitaisęs ant Dievo stalo, ten, kur centrinis altorius, o Velnias ant Viškų, ten, kur groja vargonai. Paprasti žmogeliai jų nemato, o jie mato visus. Ir kalbasi. Velnias ir sako Angelui: „jei ir šiandien bus kaip visąlaik, tai uždarysiu visas bažnyčias".

„O kas buvo?" – klausia Angelas.

„Neapsimesk, kad nežinai, – sako Velnias. – Taigi per visas mišias sėdžiu ant viškų ir vienos jaučio odos maža visų tikinčiųjų nuodėmėms užrašyti. Vargonininkas per visas mišias mergas kirkina, degtinę geria ir jam galvą skauda, neįsivaizduoju, kaip į natas pataiko... Va, moteriškės dairos lopkose, viena į kitą žiūri, kaip kuri apsirėdžius, kurios ridikulis ir skarelė puošnesnė. Va, Mykolas su Antanu, kviečius iš kolūkio sandėlio vagia ir dairos visą kelią, ar nieks nemato; Antosė vis galvoja apie savo diedą: duos kumsčiais į šonus, ar aplenks... Pranas sėdi karčiamoj ir vis geria į kaimyno sveikatą... Nespėju visų darbų ir minčių užrašinėti. O vakar, kai pamačiau, kad ir klebonas su kunigėliais ir gaspadinėm puotauja per patį Pakylėjimą, tai neišturėjau, pradėjau balsu kvatotis... Vargoninkas, mano prietelius, kažkaip išgirdo, pasimuistė, o aš vos laikiausi už tos jaučio odos, užsižiopsojau ir nudribau nuo viškų... Oi, kaip visas strėnas skauda, ir galvą gelia..."

„Tai ko tu čia atėjau? – sako Angelas. – nors per metines šventes duok žmonėms ramybę." Pūstelėjo Angelas, paplasnojo savo sparnais, ir išlėkė Velnias pro duris.

Bet metų nuodėmės ir poelgiai tai liko.

Užtai Molėtų pradinėje mokykloje buvo nusileidę Kalėdų Angelai. Anot mokytojos Aldonos Grigelevičiūtės, jų buvo apie pusantro šimto, visokių: popierinių, medžiaginių, medinių, megztų, nertų, veltų iš vilnos, iš drožlių, iš tošies ir nendrių, iš gipso, kriauklių ir net makaronų... Angelai, kaip ir Kalėdų Seneliai, jų padėjėjai nykštukai – visuomet gyvena šalia. Antraip, argi mes galėtume juos pavaizduoti?... Tikriausiai ir Dievas – Pasaulio sutvėrėjas. Ir Kūdikėlis Jėzus, kurio gimimas kasmet suteikia Viltį, kad viskas bus geriau, gražiau, prasmingiau...

Kalėdos jau beldžiasi, paskui belsis Naujieji... Beliks tik atidaryti. Galbūt ir čia bus padėjėjas su balto Angelo sparnu...

Gražių švenčių!