Lapkričio vidury dienos šviesą išvydo Jono Vaiškūno – etnokosmologo, muziejininko, publicisto knyga „Skaitant dangaus ženklus", kurioje nagrinėjama senovės lietuvių Zodiakas. Knyga skiriama „Visų laikų žvaigždininkams, ilgaamžę žmonijos išmintį įrašiusiems žvaigždžių ženklais dangaus knygoje". Įdomu tai, kad knygos dailininkė ir maketo autorė yra kaunietė Martyna Kašinskaitė, žinomo dailininko, pamėgusio Didžiokų koplyčią vasaros plenerams, duktė, ne kartą besilankiusi Molėtų krašte. Knygą išleido „Dominicus Lituanus", leidimą rėmė LR Kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas.

Aleksandro Ikamo sudarytoje knygoje (humoro antologijoje) „Banginis prarijo lietuvį" menininkų ir pramogautojų skyriuje yra žinutė iš „Lietuvos žinių" ( 1925 m. kovo 1 d., 5 p.), rašyta Miko Petrausko (1873 –1937) – kompozitoriaus, choro dirigento, visuomenės veikėjo, pirmosios lietuviškos operos „Birutė" (1906 m.) ir operetės „Vaikas ar mergaitė?" (1922 m.) autoriaus. Su Molėtais tai nieko bendro neturi, išskyrus tai, kad maestro mokė Juozą Gruodį, dirbusį Alantoje, muzikos paslapčių ir vargonuoti. Tikėtina, kad dirbdamas Labanore, jis, kaip ir jo brolis Kipras, lankėsi Molėtų krašte. Juk turėjo būti įdomu kaip buvęs mokinys vadovauja chorui... Regis, praėjo tik 87 metai nuo rimtai rašyto teksto, o šiandien jis jau kelia šypseną.

„Reikalingi dvynukai. Po Velykų Liaudies Opera, kurią vedu, stato mano „Birutę" ir „Vaikas ar mergaitė" – dvynukus. Visas vargas, kad iki šiam laikui negaliu gaut dvynukų. Reikalinga, kad būtų berniukas ir mergaitė, labai panašūs veidu ir ūgiu ir amžiaus nuo 8 iki 10 metų. Koks tai lietuvių didelis apsileidimas, kad tokio menkniekio negali gaut. Jeigu kur yra dvynukai, tai prašau duot žinių, aš juos prirengsiu veikalan: dvynukams reiks dainuot ir šokt „Vaikas ar Mergaitė" operetei."

Žurnalas „Kelionės ir pramogos" (lapkričio mėn.) pristato savaitgalio idėją, kur Austė Šaulytė kviečia pasivaikščioti po Kauno ąžuolyną. Ten ir gražiausio Kauno vyro – Kipro Petrausko – operos solisto, vaikščioti takai bei Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, apimantis ir Juozo Gruodžio memorialinį muziejų. Ąžuolynas mena ir poetą Adomą Mickevičių, kurio asmenybe buvo susižavėję du kraštiečiai: mistikas Anžiejus Towianskis ir dramaturgas Marius Ivaškevičius. (M. Ivaškevičiaus knyga „Mistras" bei pjesė Mažajame Vilniaus teatre, režisierius Rimas Tuminas, 2010 m.). Ir dar daug Ąžuolyno istorijų, turinčių sąsajų su Molėtų kraštu ir jo žmonėmis...

Dešimtoji kino šventė – Europos kino forumas „Scanorama", sutampanti ir su Šiaurės šalių bibliotekų savaite, programoje „Naujienos iš Šiaurės" pristatė net 18 garsių ir vertų dėmesio filmų. Specialaus seanso metu rodomas ir vienintelis lietuvių dokumentinis filmas „Neregių žemė" (rež. Audrius Stonys), Europoje pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu. Jį teigiamai vertino ir Molėtų senjorai, matę filmą per kino dienas bibliotekoje.

Kino forumas pristatė ir lietuviškas kino premjeras, atrinktas į „Naujojo Baltijos kino" programos varžytuves. Tarp 8 autorių minima ir Linos Lužytės pavardė bei pristatomas jos filmas „Igruški", filmuotas Baltarusijoje. Su Molėtais ji kol kas susijusi tik tiek, kad talkino iš Molėtų kilusiam rašytojui, režisieriui ir dramaturgui Mariui Ivaškevičiui statant kino filmą „Tėve mūsų".

Savaitraštis nepamirštantiems ateities – „Žaliasis pasaulis" (Nr. 39) išspausdino straipsnį „Pristatant Dzūkijos gamtos ir kultūros paveldo vertybes...". Jame anotuojami darbai ir veiklos „įgyvendinant Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos projektą „Visuomenės švietimas apie gamtos ir kultūros paveldo vertybių bei ekologinio turizmo išteklių panaudojimą Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato subalansuotam vystymui". Čia rašoma apie fotografijos darbų parodą „Gamta – kultūros lopšys", kuri buvo eksponuojama ir Molėtų krašto muziejuje bei Asvejos regioniniame parke. Fotografijų parodos bendraautoriai buvo ir broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Straipsnyje pristatoma ir didelė knyga „Didžiųjų girių apsupty", kurioje ne tik brolių Černiauskų nuotraukos, bet ir Algimanto tekstai.

Šią knygą broliai Černiauskai – Molėtų garbės piliečiai – padovanojo ir Molėtų bibliotekai.

Kraštietis aktorius Audrius Bružas ne tik „žaliasis", mokantis rūšiuoti baterijas ir šiukšles TV ekranuose ir spaudos puslapiuose, bet ir skrandžio „daktaras", viename iš sostinės biurų (kartu su kolege aktore Ineta Stasiulyte) reklamavęs vaistus nuo skrandžio rūgštingumo... Geriau neturėti bėdų, nei atlikti ilgą ilgo pavadinimo – ezofagogastroduodenofibroskopija – tyrimą...

Lapkričio 10 d. 81-ąjį gimtadienį minėjo kraštietis, žurnalistas, keliautojas, rašytojas Algimantas Čekuolis, greičiausiai dar tebeviešintis Vakarų Afrikoje... „Vakaro žinių" kolegei Editai Čepulytei jis atsakė, jog „nors visko ir neturi, visko turėti ir nenori. Vis tiek geriausios dovanos žmogui yra knygos..."

Jį ir Vaidą Genytę, gimtadienį minėjusią lapkričio 12 d. žurnalas „Būrėja" ir autoriteitingiausia Lietuvos numerologė Galina Šmidt įtraukė tarp įžymiausių Lietuvos skorpionų, aprašiusi pagrindines jų gyvenimo gaires...

Rūta Peršonytė ir Ramūnas Danisevičius „Lietuvos ryto" priede „Stilius" parengė „Muzikos vaišes": „Sostinės Centrinio pašto vestibiulyje ant languotomis polietileno staltiesėmis užtiestų stalų garavo arbata, supilstyta į storabriaunes stiklines, lėkštėse buvo sudėti rauginti agurkai, storomis riekėmis supjaustyta juoda duona, lašiniai, meduoliai ir riestainiai.

Šalia kuklių vaišių stovėjo senas šaldytuvas, viryklė, televizorius, virdulys ir kiti atgyvenę daiktai. (...) Ši butaforinė scena buvo surengta neatsitiktinai. Tai „bohemiečių" įkurtos Vilniaus miesto operos pristatymas, kuris nukėlė į į „Onegino" laikus", režisuotus D. Ibelhauptaitės. Muzikos vaišėse dalyvavo ir Vilniaus miesto operos direktorius Gediminas Šeduikis, Tarvydų žemės vaikaitis...

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta" (Nr. 23) pateikia LDK valdovų ir didikų portretų rubrikoje uteniškės dailininkės Laimos Tubelytės – Kriukelienės parodos interpretaciją „Neblėstantis senųjų portretų spindesys". "(...) Suprantu, nors ir nelengvas buvo karalienės gyvenimas, bet neapsakomai turtingas ir ryškus. Ta ryški Barboros Radvilaitės šviesa, sklindanti iš praėjusių epochų, neblanksta iki šiol. Nepaprastu grožiu ir moterišku žavesiu, elegancija, įstabiu protu bei stipria meilės liepsna deganti moteris spindi ir švyti amžinai... Apakinta šios neregėtos šviesos, prieš dvejus metus aš taip pat nutapiau Barboros Radvilaitės portretą. Amžininkams spręsti, kaip man pavyko sukurti šios didžios moters portretą, bet jaučiuosi lyg būčiau atlikusi kažką gero.(...)".