Lapkričio mėnuo verčia mąstyti tiek apie mirtį, tiek apie gyvenimą, apskritai, apie žmogaus egzistenciją, gyvenimo prasmės suvokimą... Įvairūs amžiaus tarpsniai ir laikmečiai diktuoja skirtingus suvokimus, išskiria skirtingas vertybes ir atveda naujas tradicijas. Tačiau labai dažnai pamirštame, kad tiesa slypi paprastume, paremtame senolių išmintimi ir senosiose tradicijose. Tereikia tik kiekvienam surasti savojo pasaulio vidurį, o iš ten kelias laisvas...

Mirtis

Mirtis – natūralus dalykas. Tačiau dauguma žmonių jos bijo. Dažniausiai tie, kurie linkę kaupti turtus, žodžiu, materialistai. Arba tie, kuriems labai sunku susitaikyti su praradimais, atsisveikinti su šiuo pasauliu, artimaisiais, nes laukia nežinomybė... Idealistas galėtų susikurti gražios Anapilio karalystės viziją ir ja įtikėti, o žmogui, turinčiam gilų tikėjimą – tarsi viskas aišku ir suprantama. Tačiau ar daug tokių žmonių besama? Galima būtų padaryti erdvinį šuolį ir pakalbėti apie mirtį, kurią prisišaukia pats žmogus, nesusitvarkydamas su užklupusiais gyvenimo sunkumais – savižudybę. Būtent ji labiausiai atskleidžia dvigubą beprasmybę: gyvenimo ir mirties. Ir nors Lietuva ne Japonija, bet, regis, kibernetinis amžius prišaukti gali kur kas daugiau savižudybių, skaičiuojamų dešimtimis tūkstančių per metus, mūsų masteliais ir keli šimtai prarastų gyvybių savo noru, atrodo beprasmybė. Psichologai turi savas teorijas, aiškindami gyvenimo tiesas ir beprasmybes, o aiškiaregiai savo. Man patinka ir vieni, ir kiti, tačiau pastarieji daugiau palieka vietos asmeniniai interpretacijai, kuri būna imlesnė jautriam žmogui.

Nepražudyk savo sielos

Taip sako aiškiaregiai, matantys, kas vyksta po to, kol atsiskiria ir kai atsiskiria siela nuo kūno. Jų tvirtinimu, nusižudęs žmogus daug kartų atlieka savižudybės aktą, smarkiai kentėdamas daug kartų tai išgyvena vėl ir vėl, o siela negali natūraliai atsiskirt nuo kūno. Nusprendęs pats išeit iš gyvenimo žmogus, pražudo savo sielą amžiams, nes sustabdo jos evoliuciją. Sielą apgaubia tamsybės ir nežinojimo sluoksniai, o sąmonė nubloškiama į pradžių pradžią - mineralo sąmonės lygmenį...

Tik labai išimtinais atvejais Aukščiausiasis gali parodyti malonę ir sumažinti tamsybės sluoksnius. Atkentėjęs savo kančias pragare – mentaliniame lygmeny, patenka į vitalinį lygmenį, kur po tam tikrų ilgų metų kančių vėl užsitarnauja gimimą žmogaus kūne. Tačiau keletą gyvenimų iš eilės jis gauna tik kančią nesveikame kūne: būna aklas, kurčias, paralyžiuotas, protiškai atsilikęs... Ir tik tuomet, kai žmogus pradeda branginti savo nesveiką kūną, (juk nebrangino jo sveiko, kad žudėsi), gimsta sveikame. Tačiau gali būti, kad pats susilauks nesveiko palikuonio, nes už kiekvieną padarytą skriaudą ar poelgį tenka atkentėti... Sunku tuo patikėti, bet, apsidairius po giminę plačią, galbūt galima rasti ir atitikmenų...

Kad taip nenutiktų, reikia išmokti labiau mylėti gyvenimą ir tai kas jame mums duota. O duota gali būti labai daug, jei mokėsime „užbėgti įvykiams už akių". Siūlau raganiškai išmintingos daktarės Eugenijos Šimkūnaitės pastebėjimus, kad būtų sveikas ir kūnas, ir siela... Jis gali būti tiek pat įdomus, kiek gali ir šokiruoti ...

Gyvenimas pagal schemą

Pasak Eugenijos Šimkūnaitės, liaudies daina „Mylėjau mergelę pustrečių metelių" – buvusi ne skambūs žodžiai, o tikri kalendoriniai terminai su rengimosi tuoktis schema. „ Nužiūrėjęs patinkančią merginą, vaikinas po turgaus ar kermošiaus užsuka, prašydamas atsigerti ar arklį pagirdyti. Jei mergina jau mergina, t.y. turi jaunikį, šulinio svirtis nuleista, o vėliau, velenams įsigalint, – kibiras nuleistas į šulinį. Jei tikrai nori gerti – gali užeiti, bet nemanyk, kad esi laukiamas. Jei lankytojas pageidautinas, jam duodama atsigerti ir leidžiama arklį pagirdyti. Jei ne – sakoma, jog nėra pasemto vandens, kibiras nutrūkęs ir pan. Jei labai pageidautinas – dukra pasiunčiama vandens pasemti. Po teigiamo priėmimo vaikino sesuo ( jos nesant pusseserė) apsilanko darželio pažiūrėti, esą brolis minėjęs labai gražių gėlių esant, pakviečia ir merginą savųjų pažiūrėti. Jei viena kitai patinka – keičiasi ar susitaria keistis gėlių daigais, sėklomis. Tolimesnis etapas – audinių raštų žiūrėjimas, bendras siūlų dažymas ir pan. Paskui ateina eilė motinoms daržovėmis pasidomėti, o po jų tėvams – sodu, kokiu gyvuliu, javu. Jei abi pusės mano, kad namų tvarka, turtas, jaunųjų būdas ir t.t. tinka, pasikviečiama kelioms dienoms į talką, o po kiek laiko ir paviešėti. Su viešnia ar svečiu einama ir į vakaronę, lyg ir pristatoma jaunimui, beje, tokiam svečiui tenka ir liežuvio lankstumą, ir šokio vingrumą, ir supratingumą parodyti. Visoms šioms ceremonijoms metų reikia.

Antrus metus besimerginantieji gali pora būti įvairiuose vakarėliuose, gegužinėse, kermošiuose, bet savieji būna kur nors greta, nors į bendravimą nesikiša. Po pusantrų metų tokio bendravimo jaunieji pradeda bendrauti ir be giminių ar tėvų kontrolės – gali vienu du kur vykti. Jaunikaitis merginą gali lankyti bet kuriuo metu, nebūtinai ir į tėvų trobą užeidamas. Dažniausiai jau būna apsikeitę žiedais ar panašios vertės dovanėlėmis – juostomis, skarelėmis. Dabar itin įdėmiai jaunuosius stebi ne tik savieji, bet ir jaunimas, visos tetos dėdės, pagaliau įvairiausių naujienų mėgėjai. Jei bernas įtariamas ne vieną merginantis ar merginą lanko keli, tada... „turėjau pamesti dėl žmonių kalbelių". Jei šis laikotarpis sėkmingas – galima važiuoti piršliais, galima važiuoti į jaunikio namus „kiaulių skaityti"...

Tuo pat metu prasidėdavo raišymas, t.y. abiejų pusių tėvų ir giminių pastangos parodyti, kad jų pusė – baltut baltutėlė, o anojoj – ana kokių ligų buvę, ir šio, ir to esama..."

Didelės nuodėmės

Raišymo priežastimi, pasak E. Šimkūnaitės, buvęs ir pavydas, noras prisivilioti jaunikį ar nurungti jaunąją, tačiau didžiausias dėmesys buvo skiriamas sveikatos reikalams, žiūrėta, kad nei besimerginantieji, nei giminėje nebūtų silpno kraujo – minusinio rezus, rūpintasi, kad kraujas būtų tinkamas porai: „pirmos kraujo grupės vaikinas su bet kokios kraujo grupės mergina gali tuoktis, nerizikuodamas palikuonių sveikata, antros – su antros ir ketvirtos, trečios – su trečios ir ketvirtos, o ketvirtos – tik su ketvirtos. Merginai reikėtų pasiieškoti pirmos arba savo kraujo grupės jaunikio. Kraujo atitikimas buvo laikomas ir būtina sąlyga šeimos darnai. Šią taisyklę pažeisti buvo laikoma didele nuodėme, ir liaudies medicina netoleravo skirtingų kraujo grupių žmonių santuokų, pvz., su žydais, čigonais, totoriais, kurių dauguma yra trečios grupės, o lietuvių dauguma pirmos, nors partneris ir būtų priėmęs katalikybę, ir beveik nekreipdavo dėmesio į skirtingų religijų – stačiatikių, sentikių, protestantų santuokas su katalikais, jeigu būdavo nepažeidžiama kraujo taisyklė. Liaudies medicina kitiems tikslams, negu racionalioji, buvo perpratusi kraujo grupes. Mokėjo jas nustatyti. Iš žaizdos srūvant kraujui, būdavo įlašinama ar įpilama į jį svetimo kraujo. Pirmos grupės kraujas svetimo kraujo nekrešina, tačiau jį krešina visų kitų grupių kraujas. Ketvirtos grupės kraujas krešina visų kitų grupių kraują, bet jo paties sukrešinti kitų grupių krauju negalima – tai nekrašų, nuoširdžiausiųjų kraujas. Antros grupės kraujas krešina pirmos ir trečios grupių kraują, jis laikytas šaltu krauju, o trečios grupės kraujas krešina pirmos ir antros grupės kraują, jis laikytas karštu krauju. Beje, nūdienos medicinoje nuoširdžiausiųjų labai vertingu krauju reikėtų laikyti pirmos grupės kraują, kurį galima perpilti visiems, o savanaudžių krauju laikytinas ketvirtos grupės kraujas, kurio niekam neperpilsi, tik jiems patiems...

Ne mažiau intensyviai ieškota neatgaunamų ligų: „parkų" (žvynelinės), saldžiojo niežulio (cukraligės), nuomario. Santuokos su tomis ligomis sergančiais nebūdavo toleruojamos, nebent tokią merginą imdavo vaikų turintis našlys ar, neįstengdama vyriškų darbų apsidirbti ir šeimynos samdytis, našlė tokį senbernį užkuriomis paimdavo. Labai nepritariama buvo ir santuokoms su partneriais iš šeimų, kur buvo psichinių ligonių, apsigimėlių. Nebuvo pageidautinos santuokos ir su partneriais iš vėžininkų šeimų (net ir turtingi dažnai likdavo senberniauti ar senmergiauti), nors vienas toks partneris dar buvo toleruojamas. Daug griežčiau žiūrėta, kad nesituoktų abu iš vėžininkų šeimų: jaunasis negalėjo tuoktis su vėžininkų šeimos mergina, jeigu jo šeimoje prieš tris kartas yra buvę vėžininkų, o merginai „apsivalyti" net šešių kartų reikėjo, t.y. ji pati turėjo būti iš septintos kartos nesirgusiųjų...

Jei visi pasiruošimai ir raišymai vykdavo sėkmingai, artėdavo vestuvės. Prieš išvykstant jaunajai iš namų, jaunieji likdavo vienu du, jie turėdavo nuoširdžiai išsišnekėti, ar jų šeimose nėra kokių slaptų, pašaliniams nežinomų ligų. Jei tokios ligos būta – bet kuris galėjo sutuoktuves nutraukti, ir niekam nevalia būdavo bandyti tai keisti, sužinoti, kodėl jie skiriasi." E. Šimkūnaitės manymu, jei šios liaudies medicinos taisyklės būtų buvę laikomasi, tai greitai būtų buvę galima nutraukti visas paveldimas ligas.

(Gal ji ir teisi, antraip, vargu ar turėtume tiek amžiaus ligų, tačiau jos kažkaip atsirado mūsų protėviuose ir besisaugant... Gal čia ir slypi sielos paslaptis?...)

Tačiau vienas paprotys, kurį E. Šimkūnaitė mini iš XX a." pirmojo trečdalio „ – nereikalauja nei sielos, nei išminties, bet kuris reiškė sutuoktuvių nutraukimą: „ Jei jauniesiems besiruošiant išvažiuoti iš tėvų namų, koks vaikinas viešai apšlapindavo jaunosios kiemo varčią – vestuvių ceremonija tuoj pat nutrūkdavo, jaunikis turėdavo kuo skubiausiai pasišalinti. Jei jaunikis ar jo pulkas būtų bandęs priešintis, jaunosios pulkas ir giminės būtų naujojo pretendento pusėje. Esą būdavę, kad tais pačiais užsakais tuokdavosi naujoji pora, pamaloninus ar nugirdžius metrikus rašantį vargonininką..."

Patys sau teisėjai

O jei po vestuvių per trejus metus jaunamartė nepastodavo, neišnešiodavo ir nepagimdydavo vaikų, ją, „nebe baltą obelėlę, o sausą drebulėlę, vyro giminės galėdavo grąžinti tėvams ar net išvaryti. Kraitis likdavo vyro pusėje. Bažnytine teise santuoka likdavo nenutraukta, tačiau tradicijos leido abiem gyventi su kitais partneriais. Jeigu naujoje santuokoje, kad ir neįregistruotoje, išvarytoji marti susilaukdavo vaiko, buvusio vyro giminės turėjo ne tik visą kraitį atiduoti, bet dar ir kita tiek pridėti, ir grąžinamą kraitį ne patyliukais, o viešai atvežti. Jeigu vyras su kita sugyvendavo vaiką – kraitis likdavo negrąžintas, o jeigu vaikus sugyvendavo abu – kraitis būdavo dalijamas per pusę. Naujai suėjusios netuoktinės poros būdavo laikomos tokiomis pačiomis, kaip tuoktinės, jų nesilenkdavo kaimynai, nebent davatkos pavambrindavo, nelenkdavo kalėdodami ir kunigai, nors ir pagraudendavo. Vertinami būdavo taip, kaip gyvendavo..."

Už sveiką, ramų, taikų, naują porinkiminį gyvenimą, neprarandant vilties ir tikėjimo, kad jei ne šiandien, tai rytoj bus geriau...