Mokytojas visais laikais buvo asmenybė. Kažkodėl ateina mintis paklydėlė, kad tik ne šiais... Tiesą sakant, vertinimas priklauso nuo amžiaus tarpsnių, nuo išprusimo ir suvokimo... Būtent jo, kai po kelių dešimtmečių mokyklos baigimo buvę mokiniai ir mokytojai apmąsto nueitą kelią. Pasirodo, kad daugeliu atvejų mokytojas buvo teisus, nes jo įžvalgos pasitvirtino...

Kas būtų šių dienų žmogus be savo Mokytojo? Ir kas būtų mokytojas, jei neturėtų savo Mokinių?...

Tikri mokytojai visais laikais išugdo asmenybes, tikri mokytojai visais laikais pelno didžiulę pagarbą... Be baimės, be pykčio, be keršto ir nuoskaudų, tik kažkokiu stebuklingu ir nematomu ginklu jie apmoko visus būti šviesos kariais ir ramia sąžine paleidžia į gyvenimo kovą. O čia jau ne jų kaltė, kad gyvenimas mėgsta šešėlių kovas ir tik stiprieji atsilaiko prieš tamsą...

Mielieji, būkite šviesos skleidėjais, nepalūžkite patys gyvenimo šešėlių verpetuose, tikėkite, kad pasauliui be jūsų būtų kur kas sunkiau atlaikyti šviesos ir gėrio pusiausvyrą...

Bevartant senus laikraščius ir iškarpas bibliotekoje, akis užkliuvo už eilėraščio „Rudens tyluma". Jį parašė Marius Ivaškevičius, būdamas Molėtų 2- osios vidurinės mokyklos mokiniu, o išspausdino rajono laikraštis „Pirmyn". Šitą spalį šiam eilėraščiui jau 25-eri...

Pabūkime moksleiviškoje rudens tylumoje ir mes...

Nukritę lapai
Rudenio pavėsy
Taip tyliai klauso
Medžio krebždesių.

Ir tyliai tyliai
Guodžia juos vėjelis,
Gaivina savo
Pūtimu vėsiu.

Dienas be garso
Keičia tamsios naktys,
Suspindi mėnuo
Pakrašty dangaus.

Ir dar tyliau akis
Užspaudžia miegas,
Saldus kaip šaukštas
Kvepiančio medaus.

Alvydo Balandos nuotrauka