Išėjo dar vienas žmogus... Išėjo Gediminas Valiukas. Muzikantas, grojęs pučiamaisiais ir klavišiniais instrumentais, vadovavęs Arnėnų (Arnionių) kapelai, kasmet rengęs Žvejo šventes Arnionyse, tolimojo Molėtų kraštelio šviesulys. Išėjo tyliai ir monotoniškai lyjant lietui, sekmadienį, rugsėjo 23 dienos pavakary. Kitą vidurvasary jam būtų buvę 60.

Paskutinis gyvenimo pusmetis buvo daugiau liūdnas, nei džiuginantis. Daugiau būnant gydymo įstaigose arba galvojant apie jas, nei dirbant kūrybinį darbą. Daugiau vienam arba gerosios bičiulės Aldonos apsupty... Taip jau nutinka tiems „kultūrščikams", kad daugeliui jųjų profesija neprideda pliuso prie šeimyninės laimės... Gediminas irgi didesnę laiko dalį buvo draugų ir bičiulių apsupty, buvo įdomus pašnekovas ir reiklus vadovas. Buvo geras žmogus, kuris, pats daug ko neturėdamas, galėjo ir mokėjo dalintis su kitu tuo, ką turi... Buvo betarpiškas žmogus, kuriam galėjai bet kuriuo laiku paskambinti, kad paklaustum kaip jis raugina grybus, ar kurį kitą valgį gamina... Galėjai klausti visko ir gauti atsakymus, bet, vis dėlto, priartėjus per daug arti – sustodavo... Suprasdavai, kad ten jam skauda ir nevalia voliotis žodžiais ir mintimis po tuos sopulius... Visada džiaugdavosi savo vaikais: kiekvieną kartą pasidalindavo sūnaus Mindaugo sėkme su artimaisiais bičiuliais, kažkaip ypatingai jausdavosi, kai viešėdavo dukra Ramunė...

Kai buvom susitikę paskutinį kartą, kvietė aplankyti jį namuose, kuriuos baiginėjo įsirengti iš kaimo degalinės... Nespėjom... Manėm, kad dar daug laiko...

Perspėjo: „aplinkui tiek daug šakalų priviso, pasisaugok ir tu..."

Buvo teisingas žmogus, Ir kovos žmogus. Gal todėl, kad turėjo būti sportininku. Tiesą sakant, toks ir buvo, ėjo tėvo pėdomis, bet dėl patirtų traumų turėjo likti muzikantu... Matyt taip reikėjo, kad ilgiau liktų tų atmintyje, kurie jaučia ir girdi muziką... Gal išgirs, einantį rasotu sodu, pilnu obuoliais, gal... išgirs medžių šnarėjimą, atbėgusį pavėjui nuo Arino ežero, gal... kažkas ištars paskutinį sudie... Gal...

Paskutinė jo valia buvo – kremuoti, kad neliktų kapo, o pelenai išbirtų ant Arino ežero bangelių...