Nemėgstu meilės romanų. Turbūt todėl, kad savo aplinkoje „matau vaikštančius" romanus, apysakas, pasakas, esė... Vertinu vienetinius egzempliorius, o meilės romanai būna tiražuojami... Kas kita – lyrika. Įžvelgiu privalumą: lyrika neturi amžiaus, poetai turbūt taip pat...

Kai buvau jaunesnė – nemėgau vietinių poetų. Mat labai dažnai jų eilutėse rasdavau didelių poetų eilutes ir net galėdavau parodyti iš kokio rinkinio... Ilgainiui apsipratau su tuo savo „ nemėgimu", nes kai kurie poetai taip ir „užgeso", nespėję labiau žybtelti... Tačiau manyje atsirado keistas klausimas: ar galima, būnant lietuviu ir girdint lietuvišką kalbą, nepakartoti girdėto sąskambio, žodžių žaismo, ar rimo...? Vis dėto, manau, kad kaip yra panašūs žmonės, taip yra panašūs ir poetai. Ir tik nedaugeliui pavyksta būti poetu iš Dievo malonės ...

Šiandieninei mano lyrikos dermei siūlau paskaityti Vilių Baltrėną, turintį sąsajų ir su Molėtų, ir su Rokiškio kraštu. Autorius gimęs Kupiškio raj., šiandien , kaip pats juokauja, atostogaujantis „mažojoje sostinėje – Pavilnyje", nes „Vilniaus kamšalynė jau nebetinka"... Kūrybinį bagažą sudaro: poezijos knygos vaikams – „Ryto sniegena" (1985), „Arteko burė žydra" (1987), „Ką saldi uogelė sakė" (1991), „Bebrų bebriška tėvynė" (1991), „Aukso noragėlis" (1992), „Jonas Bičių Galijonas" ( 1995), „Dėdė Šachas! Ir jo rikis Matuliukas" (1997); taip pat lyrikos rinkiniai – „Mėlynuoja tavo dangūs" (1991), „Amžinoji žvaigždė" (1998), „Žara paskui paukštį" (2012), „Žeme – o už kalno..." (2012). Greta poezijos eina ir dainų tekstai bei libretas vaikų operai „Ežerinis ir karalaitė".

DAR VIENAS CURRICULUM?..

Dievas – gal talentų pašykštėjo?

Velnias – neatnešė obuolių.

Pats – aš save lakdinau su vėju...

Nieko daugiau pasakyt negaliu.

Viskas švariai, tobulai išsitrynė,

Kur ir kada kokią valtį skobiau.

Vien tik jinai – ar kupra, ar kuprinė?–

Spaudžia pečius vis labiau.

Plaukt ar neplaukti? – Hamletai neišmokė.

Skęst ar išlipt? – nežinau.

Liko tik ji, mano meilė pirmokė,

Ta, kurią senmergėms dalinau.

Grįšit nors jūs? Išties gal ateisit?

Stosit iš šono, mano kairėj...

Plėšysit širdį? Teisit – neteisit...

Taip, kaip karų teisdariai.

Karo nebūta? Gaisro nebūta?..

Meilė – ir ta ar žydėjo kažin.

Mielas šuneli, kvieskis į būdą,

Niekas, matai, nebenori pažint.

EXEGI – PUODO ŠUKĘ...

Poetas?... Be pilietybės?

Poetas... Be ganiavos?..

Virš jo nuodėmingos galvos –

Būties nebūties platybės...

Žalumo – kiek akys aprėpia?

Garso – kiek ausys girdės?

Nebent pasigestum širdies,

Nulindusios kur į palėpę...

Ne viskas taip aišku ir gryna,

Kaip troško jis pats arba tu.

Daug mitų, piktų ar šventų,

Perkūnas į žiežirbas trina.

Kas lieka – skausmu pažymėta,

Kol dulkė prie dulkės nusės.

Nevargink bereikal ausies,

Jei kas iškapstytų... poetą.

Tai tas?.. – iš tiesų jis prikibęs,

Kur dužusių puodų gausu?

Ten daug štai tokių, be pasų.

Gal ir be derančios tapatybės...

KUR NUVES RUDENINIS AUKSAS...

Dar šalnų tikrų nebuvo,

Tik voratinkliai pirmi.

Lapai griuvo, griuvo, griuvo –

Neregėta griūtimi.

Toj griūty keistai klajojo

Trobos, obelys, arkliai...

Lapų auksu užsiklojo

Užmiršti laukų keliai.

Kur nuves rudenis auksas

Ir kelius, ir žmogelius?..

Lauksim, lauksim ir sulauksim –

Juk ir mums tų lobių klius.

BASI PER LIETŲ

Lyja,

Karališkai lyja.

Žolelė gležna atgijo.

Bėgsim

Basi pašlaitėm. –

Ten, kur perkūnas švaistės.

Širdis

Plačiai atversim...

Žolele, ar tu nebeverksi?

(Eilėraščiai iš knygos „Žara paskui paukštį").