KUR NUVES RUDENINIS AUKSAS...

Dar šalnų tikrų nebuvo,

Tik voratinkliai pirmi.

Lapai griuvo, griuvo, griuvo –

Neregėta griūtimi.

Toj griūty keistai klajojo

Trobos, obelys, arkliai...

Lapų auksu užsiklojo

Užmiršti laukų keliai.

Kur nuves rudenis auksas

Ir kelius, ir žmogelius?..

Lauksim, lauksim ir sulauksim –

Juk ir mums tų lobių klius.

BASI PER LIETŲ

Lyja,

Karališkai lyja.

Žolelė gležna atgijo.

Bėgsim

Basi pašlaitėm. –

Ten, kur perkūnas švaistės.

Širdis

Plačiai atversim...

Žolele, ar tu nebeverksi?

(Eilėraščiai iš knygos „Žara paskui paukštį").