Algimantas Boratinskas- fotožurnalistas. Gimęs Molėtų rajone, bet didžiąją dalį vaikystės ir jaunystės- praleidęs Anykščiuose ir N. Elmininkuose. Šiuo metu gyvena ir dirba Molėtuose. Yra surengęs keletą personalinių parodų bei dalyvavęs grupinėse.

Nors su kalvyste Algimantas Boratinskas nieko bendro neturi, bet savosios laimės sampratą yra taip įvaldęs, jog kiekvienam sutiktajam, žiūrėdamas į akis, gali pasakyti- gyvenimu nesiskundžiu. Ir tai bus tiesa. Gimęs tradicinėje to meto šeimoje, kai, atvažiavusi po studijų pagal paskyrimą į kaimą pradinių klasių mokytoja Irena susipažįsta su kolūkyje dirbančiu vaikinu Kazimieru ir susituokia, o po kurio laiko giminės juos pasikviečia į geresnę vietą. Taip jų gyvenime atsiranda N. Elmininkai. O Algimantui be brolio Kęstučio gandras dar atneša ir sesę Rimutę.

Šiandien brolis Kęstutis ūkininkauja Rokiškio rajone, Kamajuose, o sesuo Rimutė seka a. a. mamos pėdomis- mokytoja ir J. Biliūno gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, tėtis taip pat gyvena Anykščiuose.

Mokykla

1970 metais Algimantas Boratinskas irgi baigė J. Biliūno mokyklą. Suprantama, kad patys įdomiausi prisiminimai yra susiję su šia vieta, tačiau paradoksalu, kad mokytojos vaikas paskutinėje klasėje būtų paliktas kurso kartoti... Algimantas apie tai kalba ramiai, be pykčio, sako, tuomet tai priėmęs irgi kaip normalų dalyką "matyt, kaltas mano charakteris- galiu pritapti bet kokioje situacijoje". Dar keisčiau, jog labiau prisimena tuos, su kuriais mokėsi tik metus, o ne kelerius... Geriausiu mokyklos draugu vadina Vytautą Bagdoną su kuriuo ir stojo į 21 technikos mokyklą, kad būtų poligrafininkais. Nors iš pradžių norai buvo kur kas didesni- būti teisininku ar milicininku... Šiandien Algimantas dėkingas ne tik tėvukui, dešimtoje klasėje nupirkusiam fotoaparatą „Smena", bet ir buvusiam anglų kalbos mokytojui, auklėtojui Jonui Juknevičiui, kuris vedė foto- kino būrelį. Fotografuoti patiko, o ir užsidirbti buvo galima. Sako, nufotografuoji klasę ar ką kita ir parduodi nuotraukas po tris kapeikas, o kas ir dešimties ar rublio nepagaili. Tuomet 20 lapų fotopopieriaus 9x12 kainavo 6 kapeikas... Dar teko rodyti ir kino filmus salėje. „Pamenu, sugalvojom, kaip pritraukti į filmą daugiau žmonių. Sukūrėm filmą apie N. Elmininkus. Žinoma, be garso, bet su muzika. Įėjimą numatėm po 50 kapeikų, prisirinkom apie 50 rublių. Buvo balius su limonadu ir sausainiais... Dar esu sukūręs du trumpametražius filmus iki 20 min. trukmės su įgarsinimu.Vieną gerai prisimenu- vadinosi – „Meilei nėra ribų"... Teko vaidint ir mokykliniame teatre, pamenu, vaidinom Viešintose. Esu dėkingas mokyklos direktoriui Vaclovui Bražėnui, kuris „pralaužė" mane lietuvių kalboje. Ypač įdomios jo pamokos būdavo, teatralizuotos.

Tais laikais buvau aktyvistas. Net žygį dviračiais esu organizavęs, bet prisimenu todėl, kad turėjau daug strioko. Tėvai manim pasitikėjo, išleido vaikus važiuoti dviračiais palei Šventąją. Apsistojom prie Žaliosios, žiūriu, viena mergaitė dingsta upės verpete, puolėm gelbėti gal trise. Ištraukėm. Daugiau maudytis nebeleidom ir sutarėm apie nelaimę nieko nesakyti. Nežinau, ar ta mergaitė prasitarė tėvam, ar ne, bet mes laikėmės žodžio..."

Atsiskyrimas nuo tėvų

Algimantui jis nebuvo skausmingas. Jis ir čia tėvams nesėdėjo ant sprando. Gaudavo stipendiją 23 rublius, dar buvo susiradęs norinčių išmokt fotografuot būrelį , kur papildomai gaudavo 25 rublius. Maža to, dirbo neetatiniu autobusų kontrolieriumi. Iš pradžių nemokamai galėjo važiuot po Molėtų, Anykščių, Ukmergės rajonus, o tuos metus, kai mokėsi, galėjo važiuot nemokamai po visą respubliką. Tad mąstančiam vaikinui nekainuodavo ir kelionė į namus. Mėgdavo jis aplankyti ir bobutę, gyvenusią Molėtų rajone. Vis ką nors fotografuodavo, o nuotraukas siųsdavo į Molėtų rajono laikraščio redakciją „Pirmyn". Taip po truputėlį užsirekomendavo, kad vietoj tuometinės praktikos Molėtų spaustuvėje, kur būtų tekę įrodyti iškiliosios spaudos rankinio raidžių rinkimo meistro galimybes- rodė fotografijos praktinius įgūdžius redakcijoje. Ėjo, kaip ir visi- į Tarybinę Armiją, bet ir čia jam sekėsi. Pateko į statybos batalijoną, kur algą mokėjo, o dar jis ir kiną ne už dyka rodydavo... Ir tai buvo tik 1974-ieji. Kaip sako rusų patarlė: „Nori gyventi- mokėk suktis..." Po armijos naujai „iškeptam" seržantui kelelis pažarstė ir akmenų, bet jie buvo nedideli ir neskausmingi. Dirbo Anykščių buitinio fotoatelje, bet, matyt, seržantas nekėlė pasitikėjimo, o gal kaip tik kėlė konkurenciją, kad jam teleido apkarpinėti nuotraukas, o po mėnesio pasakė, kad neužsidirbo pinigų atlyginimui... Tokia darbovietė, žinoma, niekam nebūtų patikusi. Algimantui irgi nepatiko, bet, prisiminus mokyklinį aktyvizmą- pamėgino dirbti Pašilių kultūros namų direktoriumi. Kolūkio pirmininkas pasirūpino, kad salė būtų sutvarkyta vizualiai, o Algimantas atitempė savo magą ir buvo „didžėjus". Ėjosi visai neblogai, kol po poros mėnesių įvyko muštynės ir sutrupino direktoriaus magą... Teko vėl keisti profesiją ir čia pagelbėjo armijoje "įgyta profesija- komunistų partija". Algimantas išvažiavo iš Anykščių ir tapo Molėtų rajono komjaunimo komiteto instruktoriumi. Po poros metų grįžo į laikraščio „Pirmyn" redakciją ir dirba iki šiol. Tačiau komjaunuoliškas gyvenimas davė ir pliusų. Įsižiūrėjo į jauną radijo laidų vedėją Sigitą Urbonaitę, kuri ir tapo jo žmona.

Medžiotojas ir meškeriotojas

„ Jei atvirai, - tai be žmonos nenumirčiau dėl valgio... Kai mokiausi Vilniuje, surinkdavau po 10 rublių, pripirkdavau mėsos ir visiems gamindavau... Esu žvejys ir medžiotojas. Upėse gaudyt nemoku. Didžiausios žuvies dar nepagavau, tik 3kg lydeką ežere. Užpernai buvau Norvegijoj žvejot- labai patiko. Sako, kad mano rūkyta žuvis daugumai skani. Nesvarbu ar žuvis šviežia, ar iš šaldiklio- pagrindas- pipirai, druska, lauro lapai. Karštam rūkymui svarbu šlapios alksninės malkos. Rūkau „bačkoj", apdengiu maišu, kad išeitų dūmas. Jei rūkau ungurį , tai kas 15 min. reikia eit šonus čiupinėt, kad jie neplyštų. Pažiūri prieš saulę, kad šonai būtų gintariniai. Gerai išrūkytas ungurys- „išsiskėtęs". Nors man skaniausia žuvis- rūkytas ešerys. „

Medžiotoju jis tapo irgi per fotografiją. Draugai pakvietė į meddžioklę, kad juos nufotografuotų. Sako, fotografuoja Algimantas, o už nugaros kažkas čeža ir čeža. Atsisuka- ogi lapė, pakliuvusi į brakonierių spąstus. Tais laikais, anot pašnekovo, lapė kainavusi kone visą atlyginimą...Žinoma, ištraukta iš kilpos, lapė atiteko Algimantui už fotografavimą ir savotiškai tapo jo medžioklės krikštamote. Per 20 metų A. Boratinsko trofėjais yra tapę daugybė lapių, sako, per vieną sezoną gal 12, pora briedžių, 15 stirnų, virš 10 šernų... Labiausiai jam gaila šauti stirnas, bet jei medžiotojai neįsikištų, vargu, ar pati gamta galėtų sukontoliuoti gyvūnų populiacijas. „Kad ir koks būtum alkanas- negali šauti į pateles su jaunikliais. To reikalauja medžiotojo selekcininko etikos kodeksas." Tačiau kartais medžiotojai pamiršta etikos ir garbės kodeksą tarp žmonių giminės. A. Boratinskas turėjo atvejį, kai, sako, buvo „pakištas draugų" ir iš žvejo bei medžiotojo"paverstas" brakonieriumi. „Bet kokiame amžiuje skaudu, kai išduoda draugas"- sako Algimantas, „Rudesos" būrelį pakeitęs į „Steponavos"... Bičiuliai jį vadina geru ir nuoširdžiu draugu, visada atskubančiu į pagalbą be atlygio. O kai vestuvių puotoje muzikantai padaugina- filmuotojas ir fotografas Algimantas gelbsti situaciją- ima į rankas akordeoną ir visa svita būna laiminga užstalėje...