(Alfonso Kavoliūno 85 – osioms gimimo metinėms ir mirties dešimtmečiui)

Galvoju, kad šis pokalbis mintimis, galėjo rastis žymiai anksčiau... Gal prieš 10 ar 20 metų... Bet tuomet jis būtų vadinęsis kažkaip kitaip, gal interviu, gal straipsniu, gal... Ir dabar bandau žinoti kodėl jo tuomet nebuvo. Man, Šiaurės Rytų Aukštaitei, atvykus į Molėtus, tiesa, tuomet jau iš Sostinės, vietos poetai, švelniai tariant, atrodė gražūs mėgėjai. Ir vienintelis, kurį buvo galima vadinti poetu iš sielos gelmių, buvo mūsų Remigutis (Remigijus Gražys) – redakcijos „Vilnis" korespondentas: tylus, ramus, bohemiškas, kartais su daugiadieniais... Bet pirmiausia buvo darbas, o poezija tik kažkelintam plane... Toks gyvenimo būdas arba „užmuša poetą", arba „užveda iškrovai". Remigijus, regis, perėjo per visus kūrybos etapus. O štai Alfonsas Kavoliūnas, turbūt, poezijoje išsikraudavo, tai, ko negalėdavo niekam pasakyti, būdamas Molėtų I vidurinės mokyklos direktoriumi, išliedavo posmais prie savo namų darbastalio. Juos (ir visus kitus rašančiuosius Molėtų krašte) pradėjau pažinti tik nuo 1991 metų. Tais metais dar veikė Molėtų kino teatras „Siesartis". Būtent jame vyko pirmasis, kaip pabrėžė renginį vedusi mokytoja Aldona Urbonienė, kūrybos vakaras, kur susirinkusieji turėjo galimybę pabendrauti „ne su chrestomatijos įžymybe, o su rajono poetu, jautriu, mylinčiu grožį ir gėrį žmogumi." Buvo minimas A. Kavoliūno kūrybos keturiasdešimtmetis, bet nebuvo išleista dar nė viena jo poezijos knyga. Jaunas poetas, pasirašinėjęs slapyvardžiu A. Molis, ir buvo Alfonsas Kavoliūnas, kurio eiles spausdino rajono laikraštis (tuomet „Tarybiniu keliu"). Dabar jau nieko nepaklausi nei mokytojos Aldonos, nei Remigijaus, nei paties Alfonso apie šį slapyvardį, nes visi namo parėję „ant plyno lauko"... Tačiau 1995 metais išleistoje pirmojoje A. Kavoliūno poezijos knygoje „Ties auksiniais rudenio vartais" apie save autorius rašo: „Gimtasis Padvarnių kaimas be miškų, tik alksnynėliai, be artimų upių ir ežerų. Tik pilka ir molinga žemė." O ir pirmasis knygos eilėraštis vadinasi „Iš molžemio išaugau". Tai leidžia manyti, kad slapyvardis bus atėjęs iš vaikystės.

Vaikystė Alfonsui nebuvo labai vaikiška. Anot jo paties, jei vokiečiai karą būtų pradėję savaite vėliau, tai Kavoliūnų šeima jau būtų pakeliui į Sibirą. Pagal grafiką juos turėjo išvežti birželio 28 dieną... Tėvai nebuvo tiek turtais turtingi, kiek žiniomis. Mat pas juos 1940-41 metais visas kaimas sueidavo žinių pasiklausyti, nes Alfonso tėtis buvo nusipirkęs detektorinį radijo imtuvą. Gali būti, kad tai ir buvo planuoto išvežimo priežastis.

Apie save A. Kavoliūnas labai jautriai buvo atsivėręs kitam kraštiečiui nuo Virintos – poetui Vytautui Kazielai, kuris 1996 metų gruodžio vidury visą pasakojimą perteikė „Utenos apskrities žiniose". Mažą dalį to pasakojimo pacituosiu ir aš.

„Šeima mūsų buvo didelė – penki broliai ir dvi seserys. Bet baigia išnykti mūsų giminė. Du broliai maži mirė. Įsiminė už mane vyresnio brolio mirtis. Tada jam buvo septyniolika, o man penkiolika. Brolis buvo medžiotojas. Netoli Skudutiškio miške nušovė voveraitę, kuri krisdama labai gailiai sucypė. Po mėnesio, betykodamas už klojimo kiškių, brolis pajuto skausmą, nuvežtas į ligoninę buvo operuojamas ir mirė. Tėvelio taip pat anksti netekau: neįtiko kolūkio pirmininkui Katinui, šis ir pasistengė, kad būtų sufabrikuota byla. Laimei, ne politinė, o ekonominė. Nuteisė tėvelį aštuoneriems metams kalėjimo, o vėliau Aukščiausiasis teismas bausmę iki 2 metų sumažino. Kalėjo Pravieniškėse. Dirbo miške, užgriuvo medis ir sutraiškė krūtinę.

Baigęs Utenos gimnaziją, į Vilnių mokytis išvažiavau. Neblogai piešdavau, todėl svajojau architektu būti. Bet šiek tiek silpniau sekėsi matematika, todėl ir pasirinkau ne architektūrą, o teisę. Po pusmečio perėjau į pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Ir tėviškės jau nebeturiu. O šitoks didžiulis sodas buvo! Dar prieš karą tėvelis atsivežė iš Alantos agronomą, kuris nurodė, kur sodinti obelis. Pasodinome 20 obelų, bet užėjo didieji šalčiai, ir iš viso sodo beliko tik keturios obelys. Mirus tėvui, sodą sodinau aš vienas. Gimė pirmasis sūnus, pasodinau 10 obelų, gimė antrasis, taip pat 10 obelų pasodinau. Ir dukters daliai 10 obelų pasodinta. O kokie vyšnynai buvo! Po 30-40 kibirų vyšnių kasmet priskindavome. Bet prasidėjo melioracija, ėmė į gyvenvietę varyti. Pastatus patys išsiardėme, o sodą melioratoriai išpjovė. Į vieną krūvą šakas ir kelmus buldozeriais sustumdė, o paskui palaidojo. Kasmet per Sekmines atvažiuoju, apeinu tuos kalnelius, pasėdžiu..."

Paskui jo namais tapo Molėtai. Ir meilė šiems namams tapo labai didžiulė. Alfonsą Kavoliūną galima būtų įtraukti į Molėtų krašto enciklopediją, kaip vieną iš poetų, turbūt daugiausiai paminėjusį šį miesto vardą ir kitus krašto vietovardžius savo poezijoje. /Juodam danguj sidabro bokštai rymo / Viršum Molėtų, miegančių giliai / arba /Molėtų žiemos gilios, / Aikštingai grakščios pūgos. / /Aš einu, einu tieson ir, rodos, / Siesarties saulėtekiais einu. /...

Pasiilgstu žiemos ir aš. „Kavoliūniškos" žiemos, tokios, kur „skepetomis" sninga...

Kada švęsdavot Alfonso gimtadienį? – klausiu jo žmonos Genovaitės.

Bet ji neatsako į mano klausimą, o tik patikslina faktą, kurį žinau ir aš, kad A. Kavoliūnas iš tiesų gimė 1928 metų gruodžio 23 dieną, Kūčių išvakarėse. Gimė silpnutis, todėl tėvai nutarė per krikštą įrašyti gimimo datą po Naujųjų, taip radosi sausio 2 diena. Pajauninę tarsi vieneriais metais, tėvai tikėjosi, kad į mokyklą ir kariuomenę jis eis metais vėliau ir bus sustiprėjęs.

Spėju su Genovaite pakalbėti apie vaikus: vyriausiąjį sūnų, berods istorijos mokytoją ir direktoriaus pavaduotoją S. Nėries mokykloje, molėtiškį, dirbantį tėvo mokykloje (dabar progimnazija) darbų mokytoju ir dukrą, medicinos seselę, gyvenančią užsienyje... O jų mama – bebaigianti 90 metus, vyresnė penketu metų už Alfonsą, bet buvusi gražuolė, ir dabar nepasiduodanti senatvei.

Sako, kai eidavusi gatve daktarė Genovaitė Putramentaitė, tai visi vyrai languose būdavę... „Alfonsui moters grožis, ko gero, buvo pirmutinėj vietoj. Buvau ilgomis juodomis kasomis, baltu sijonu, pasiūtu iš vokiško maišo, ir palaidine, raudona su baltais taškeliais..." – pasakojo Genovaitė. O antrąją poezijos knygą „Kur užaugom visi", išleistą 1999 metais, Alfonsas ir paskyrė Genovaitei. Yra joje ir atskirų eilėraščių, dedikuotų jai.

/Mes skriejom baidare /Nors Tu buvai šalia, / Man rodės – vaidenais. / Tylėjom. Žodį tart / Man buvo nedrąsu. / Buvau nematęs dar / Tokių juodų kasų.../

Tik šįmet sužinojau, kad Alfonsas labai mėgdavo piešt arklius. Pusamžiai jo auklėtiniai prisiminė, kad ne tik jo bijodavo, bet ir gerbdavo. Kartais būdavę ir tokių pamokų, kai pusę valandos direktorius ir mokytojas stovėdavęs prie lango, ir žiūrėdavęs į tolį, susinėręs rankas už nugaros... Tačiau klasėje buvus tokia tyla, kad musės skridimas būtų buvęs išgirstas... Likus kelioms minutėms iki skambučio, mokytojas prieidavo prie lentos ir nupiešdavo arklį... O žmona pasakojo, kad jis turėjo ir kitą pomėgį – medžio drožybą. Paskutinis jo kūrinys, kurį spėjo užbaigti – piemuo, pučiantis ragą. Yra ir jo parašytas eilėraštis „Amžinos skulptoriaus rankos".

/...Gandralizdžiuos vėjai užmiega./ Užmiega akmuo ir lankos. / Tik laikas nemiega, niekad nemiega - / Kaip amžinos skulptoriaus rankos./

Galvoju, kas būtų Alfonsas Kavoliūnas, jeigu nebūtų rašęs poezijos, Sąjūdžio istorijos, nebūtų sukvietęs į būrį krašto literatų? Tikriausiai būtų ne mažiau gerbiamas direktorius ir mokytojas, išlikęs jį pažinojusių mokinių, draugų ir artimųjų prisiminimų kertelėse. Dabar gi, jį gali prisiminti ir tas, kuris niekada jo nematė ir nepažinojo. Tiesiog paskaityti eilėraštį ar pasklaidyti Molėtų Sąjūdžio istorijos puslapius, kuriuos išleido Molėtų krašto muziejus (kažkaip „negražiai pasisavinęs" iš bibliotekos ir net nepadovanojęs to sąsiuvinio A. Kavoliūno artimiesiems)... Kūryba, kaip ir kultūra, yra nemari.

Grįžtu prie pirmosios jo poezijos knygos, kur A. Kavoliūnas pakankamai atviras sau ir skaitytojui, „kaip per tardymą".

„Gyventa pačiu sudėtingiausiu Lietuvos istorijos laikmečiu, tad visko daug matyta ir daug patirta. Rytų Aukštaitijos valstiečiui sunkiausi laikai – ikikariniai, pokarių tarybinėj kolektyvizacijoj ir po jos. Tai skurdo ir pažeminimo metai.

Nesižaviu ir nūdiena. Mane stebina ir pykdo nepakenčiamai žeminanti ir niekinanti pažiūra į dorą eilinį žmogų, žmogaus ir jo gyvybės nuvertinimas, didi socialinė neteisybė ir juokinga kova su pasekmėmis. O ne su priežastimis."

Tai štai iš kur ta jo sarkazmo gaidelė poezijoje, o kartais ir bendravimo juokeliuose! Mano rankose trečioji A. Kavoliūno poezijos knyga „Vakaro tyloj", išleista 2002 metais, likus metams iki jo mirties. Atsiverčiu 14 puslapį ir skaitau septynių posmų ketureilį „Nepriklausomybė".

Praslinko dešimt metų. / Sakyk, kaip gyveni? / Galva senelių kreta: / Vargai tie pat, seni. /

Viltis, aušroj užgimus, / Pradingo už kalvos. / Prikimo mūsų Himnas / Ir vardas Lietuvos./

Tik raitelis dar skrieja / Į priekį audekle. / Ir skubinas vikrieji / Sustoti jam šalia. /

Gal dolerį kepurėn /Prajodamas įmes?../ Deja, ir jis neturi / Kaip vargdienėliai mes./

Užtat valdžia aukštoji / Netelpa ant kėdės. / Ji viltį mums užstoja / Ir, sako, dar didės.../

Jos apetitas geras. / ji gviešias sau naudos. / Ji mūsų skausmą geria / Ir kūną išparduos. /

Neliks nė mūsų vardo / Europos katile.../ Iš gardo – vėl į gardą / Su dvasios negalia.

Atmetus jo sarkazmą, Alfonsą Kavoliūną galima būtų įvardyti ir Vilties poetu. Kitaip ir būti negali! Juk, anot jo, matyti gyvenimą ir žmogų gražesnį, patrauklesnį, tobulesnį – tokia jo, kaip kūrėjo, misija.

Tai kodėl aš viso to neparašiau anksčiau? Tikriausiai todėl, kad man tuo metu jo poezija nebuvo labai įdomi. Čia, kaip su valgymu, vartodamas tą patį produktą skirtingu laiku, gali jausti skirtingus pojūčius...

Jaučiu, kaip šypsosi Alfonsas, privertęs mane pasakyti tiesą... Juk ne veltui aš išsitraukiau per vieną šventinį pasibuvimą jojo rašytą palinkėjimą su Naujaisiais metais. Kažkas išsitraukė ir manąjį... Aš dar prisimenu, kaip ginčijomės, kada geriau vartoti žodžius: pintinę, pintą krepšį, kraitelę... Regis, abu likome teisūs...

Šiandien, į tą kraitelę sudėjusi visas pasakytas ir nespėtas pasakyti mintis, einu, kol „vakaro tyloj / šešėlių nebelieka – / Mano sieloje jauku. /...