Mykolas Giedraitis – XXI kartos kunigaikščių Giedraičių palikuonis, gyvenantis Oksforde, tačiau ne kartą lankęsis Lietuvoje ir Molėtuose – Giedraičių žemių tėvonijoje: Giedraičių ir Videniškių miesteliuose. Jis – genealoginio medžio saugotojas, giminės mecenatystės tęsėjas, už kilnius siekius ir tikslus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, taip pat yra Molėtų krašto garbės pilietis.

Šįmet (2014 m.) sausio 25 d. profesoriui Mykolui Jonui Henrikui Giedraičiui, aeronautikos inžinieriui ir istorikui, sukanka 85-eri metai.

Giedraičiai – iš iki Gedimino buvusios dinastijos

Tarp istorikų, besidominančių Giedraičių gimine ir tyrinėjančių jų gyvavimo laikotarpį, sakyčiau, bene toliausiai būtų nuėjusi Aldona Prašmantaitė. Ji, remdamasi legenda, Giedraičių giminę kildina iš mitinio Dausprungo, kartu su Palemonu X a. atvykusiu į Lietuvą. Pasak legendos, Dausprungo palikuonis, XIII a. gyvenęs lietuvių kunigaikštis Romundas, turėjęs penkis sūnus: Narimuntą ( per sūnų Lizdeiką daugelio lietuvių giminių – Radvilų, Narbutų, Dzievaltauskių ir kt. protėvis), Daumantą ( Siesickių, Svirskių protėvis), Alšėną ( kunigaikščių Alšėniškių ir Dubrovickių ištakos), Giedrių ( įkūrė Giedraičius ir tokiu vardu pats pasivadino) ir Traidenį ( paskutinis šios dinastijos lietuvių kunigaikštis, neturėjęs vaikų). Giedriaus – Giedraičio sūnus Ginvilas turėjęs tris sūnus, kurių vienas buvęs Hurda, o jo sūnus Daumantas, nuo kurio ir prasidėjusi Giedraičių giminės istorija. Tyrinėtojas Wolffas, abejodamass tokiomis ištakomis, laikosi kitos nuomonės, kad kunigaikščiai Giedraičiai yra kilę iš dalinių (teritorinių) Lietuvos kunigaikščių – iš iki Gedimino buvusios dinastijos. Pasak A. Prašmantaitės, kitų kunigaikštiškų giminių atžvilgiu Giedraičiai turi ypatingą statusą ir kartu su Svirskiais priskirtini atskirai kategorijai.

Rašytiniuose šaltiniuose kunigaikščiai Giedraičiai minimi XIV a. pabaigoje.

Genealoginis Everestas

Prieš ketvertą metų „Veido" žurnalistei Agnieškai Narkevič telefonu iš Oksfordo Mykolas Giedraitis sakė, jog šeimos genealoginio medžio priežiūrą jam patikėjęs giminaitis, žymus visuomenės veikėjas iš Paryžiaus Jurgis Giedraitis. „Šeima, arba, tiksliau sakant, Giedraičių klanas, yra labai senas, todėl sudaryti genealoginį medį yra ganėtinai sunku. Juokaudami kartais sakome, kad šis medis – genealoginis Everestas." Neabejotina, jog viršūnės branduolį sudaro du Giedraičiai- Žemaičių vyskupai: Merkelis Giedraitis (g.1536, m.1609 birželio 6 d.) – Medininkų vyskupas, paskirtas popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu ir Juozapas Arnulfas Giedraitis (g.1754, m.1838 ) – paskutinis iš kunigaikščių Giedraičių giminės, nešiojusių Žemaičių vyskupijos ganytojo mitrą. Tačiau pačioje viršukalnėje stovi Palaimintasis Mykolas Giedraitis (g. apie 1425, m.1485), Atgailos kanauninkų Šv. Augustino regulos vienuolių ordino brolis, Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčios zakristijonas, garsėjęs ypatingu pamaldumu ir, amžininkų teigimu, vykusiais stebuklais...

1997 metų gegužę, viešėdamas Molėtuose, prof. M. Giedraitis teigė: „kai kas gali pasakyti, kad Mykolas Palaimintaisis (tapęs krokuviečiu), priklausė šeimai, kuri buvo svetima Lietuvai savo kultūra ir socialiniu aspektu. Su tuo nesutinku. Giedraičių šeima savo senoviškumu primena škotų klaną – plačiai išsibarsčiusi ir socialiai (bei ekonomiškai) susisluoksniavusi. Tokios „klano piramidės" viduje kuklesni sluoksniai visada būdavo tvirtai įaugę į Lietuvos kaimą. O piramidės „Viršūnė", „pagrindinė istorinė šerdis" , buvo neišvengiamai įtraukta į integracijos procesą per klano solidarumą (ypač stiprų Giedraičių šeimoje)."

Išlaikę pamatinį pavardės lietuviškumą

Būtent taip apie kunigaikščius Giedraičius – vieną pačių garbingiausių giminių LDK ir Lietuvos istorijoje – atsiliepia prof. Viktorija Daujotytė, sakydama, jog jų protėviai turėjo būti giedri, aukštakilniai savo prigimtimi, nes tą rodo jų vardas. „Didžiai prasminga yra tai, kad ši giminė, prasidėjusi kartu su baltų giminės istorija, tebėra gyva, tebeteikia pasauliui išmintį ir garbę", o vienas aktyviausių šios giminės puoselėtojų ir garsintojų – XXI kartos atstovas – Mykolas Jonas Henrikas Giedraitis, gimęs 1929 m. Lobzove (dabartinė Baltarusija). Jo tėvas buvo Lenkijos respublikos senatoriaus teisininkas Tadeušas Giedraitis. Senelis iš motinos Anos Šostakovskos pusės – Leonas Šostakovskis irgi buvo advokatas, neatlygintinai gynęs nukentėjusiuosius Kražių įvykių byloje, 1894m. Šeimai teko išgyventi skaudžius įvykius, kai 1940 m. buvo ištremti į Vakarų Sibirą, tėvas nužudytas Červenėje. Po poros metų šeimai (Mykolui, motinai ir dviem seserims) su Lenkų armija pavyko evakuotis į Iraną. Mykolas įstojo į Jaunųjų kadetų mokyklą, o po jos baigimo, pirmaisiais po II pasaulinio karo metais, šeima persikėlė į Didžiąją Britaniją. Mykolas ten įstojo į Londono universitetą, kur, studijuodamas aukštąją matematiką ir aeronautiką, įgijo aviacijos inžinieriaus diplomą. Gavęs pilietybę, vedė Rosemary Virginiją Aną Cumpston, susilaukė sūnaus (pavadino taip pat Mykolu) ir trijų dukterų. Visi jie yra buvę Lietuvoje ir Molėtų krašte – protėvių žemėse.

Profesoriaus mecenatystė

Kaip teigia A. Prašmantaitė, sparčiai kopdamas profesinės karjeros laiptais (buvo lėktuvų projektavimo ir eksploatacijos specialistas, dirbo Tolimuosiuose Rytuose, gyveno Honkonge, vadovavo kelioms industrinėms Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Ispanijos kampanijoms) širdy išsaugojo polinkį humanitariniams dalykams ir konsultuodamasis su lenkų istoriku Pavelu Skvarčinskiu, savarankiškai studijavo istoriją. Mokslo populiarinimo žurnaluose pasirodė Mykolo straipsnių, analizuojančių LDK viduramžių istorijos problemas Rytų ir Centrinės Europos raidos kontekste, tapo nepriklausomu mokslininku, glaudžiai susijusiu su Oksfordo universitetu.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų kaip vizituojantis profesorius jis skaitė paskaitas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, o vėliau jau lankėsi kaip tėvonijos žemių atstovas, siūlydamas partnerystę Lietuvai ir Molėtų kraštui. Jo ir giminės lėšomis buvo restauruotos freskos buvusiame Atgailos regulinių kanauninkų vienuolyne Videniškiuose, sutvarkyti palaidojimai požemiuose, finansavo Baltadvario archeologinius tyrinėjimus ir Videniškių bažnyčios bokšto restauravimą, prisidėjo prie paminklų pastatymo Varniuose vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir Mikalojui Daukšai. Mykolo žmona Rosemary remia knygomis anglų kalba Giedraičių biblioteką, o prieš trejetą metų Mykolo ir Rosemary šeima padovanojo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai per tūkstantį knygų iš asmeninės bibliotekos.

„Pavardė mane įpareigoja eiti žymių, išsilavinusių savo protėvių pėdomis ir kartu nepamiršti, kad esu trijų žemių – Lietuvos, Lenkijos ir mane po karo priglaudusios Didžiosios Britanijos sūnus" – yra sakęs prof. Mykolas Giedraitis.

P.S. Knygynuose ir bibliotekose jau yra ir lietuviška profesoriaus Mykolo Giedraičio memuarų knyga „Kraterio pakraštys" (vertėja Ana Venclovienė), pernai metais pristatyta per Knygų mugę.

2011 metų pradžioje kunigaikščiui Mykolui Giedraičiui buvo įteiktas Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos proginis medalis „Žalgirio mūšiui – 600" už Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo bei jo tradicijų puoselėjimą.

Yra žinomi du kunigaikščių Giedraičių giminės herbai: penkialapė rožė ir rožės derinys su hipocentauru. Abu jie kildinami iš Italijos.

Lietuvos katalikų bažnyčios istorijoje Giedraičių giminė užima ypatingą vietą. Per keletą šimtmečių ji išugdė daug eilinių dvasininkų ir ne vieną aukštus įgaliojimus turėjusį Bažnyčios hierarchą. Svarbiausieji: vienas – palaimintasis, trys Žemaičių vyskupijos ganytojai.