Tamsoje

Molėtų rajone, Vilijočių kaime gyvena septyniasdešimt septynerių sulaukęs aklas vyras Juozas Višumirskas, prižiūrimas žmonos Janinos ir dukters Vidos šeimos. Sako, aplipęs artimais žmonėmis, it bitėmis. Tiesa, per bites, jis ir aklu tapo, bet juk išmintingas žmogus negali pykti ant likimo. Et, mosteli ranka jis, sakydamas, jog senas, tai ir senas... Trumparegystę jis turėjo nuo gimimo, bet, kai nuėjo pas akių daktarę Juliją Ivaškevičienę, tai sužinojo, jog turi, pasak gydytojos, visą ligų puokštę. Ilgainiui ši ir išsiskleidė, kairiąja akimi pradėjo nematyti. Vilniuje darė dvi operacijas ir regėjimas atsistatė. Tačiau kaime gyvenančiam žmogui sunku prisilaikyti nuo darbo ir pasaugoti save. Tad vieną vasaros dieną, aptemus dangui, vyras puolė gelbėti nuo lietaus likusį šieną. Pasiėmė rezgines, bet bitės tokiu metu irgi būna nepatenkintos, nespėjusios nudirbti darbų. Kažkaip susikirto judviejų keliai. Juozas pajuto, kad už akinių įsliūkino viena sparnuotoji. Kad taip būtų ėmęs ir numetęs akinius, bet gi ne: norėjo pirštais išimti. O ši, lyg kerštaujanti siela, ėmė ir įleido geluonį į operuotos akies „obuolį". Žmogus raitėsi nuo skausmo, bet gi žinojo, kad po poros valandų jis liausis... Artimieji sakė, kad eitų pas daktarą, bet jam atrodė, kad kai tik atleis sutinimą, jis vėl matys. Vis dėl to po keturių dienų nuėjo pas tą pačią daktarę Molėtų poliklinikoje ir išgirdo nuosprendį- klausimą: tai pardavei akį? Paklaususi, kur gi jis norįs siuntimo: į Vilnių, ar į Kauną- užtvirtino, kad nieko nelaimėsim...Be abejo, daktarė J. Ivaškevičienė buvo teisi. Pralaimėjimas buvo didžiulis, Juozas apako visiškai. Ir taip jau keturiolika metų gyvena tamsoje. Sako, kai žmona padeda kokį daiktą, tai jis jį randa tik minčių pagalba, todėl būna sunkiau. O kai pats pasideda, tai ir randa be vargo. Būdamas be galo kantrus, sugalvoja kuo užsiimti, riša rezgines, daro spąstus pelėms, bet daugiausia laiko praleidžia su Lietuvos radiju ir malda, perdien kalba tris rožančius...

Ar žmogus, nuskriaustas Dievo, dar vis tiki į jį ir nepyksta? Taip jo klausinėjo Vilniuje, bet aklasis atsakė, jog jis yra tikintis ir negali pykti ant likimo, kurį paveldėjo iš savo tėvų. Teta irgi buvo apakusi, jo brolis, jei būtų ilgiau gyvenęs, matyt, irgi būtų apakęs... Tie, kurie taip klausė, tikriausiai nežinojo, jog šis žmogus turi kitą Dievo dovaną irgi paveldėtą iš tėvų.

Šviesoje

Juozo prosenelis turėjo ne vieną dešimtį hektarų žemės, bet buvo mėgėjas lošt kortomis... Pralošus turtus, teko nuo Ukmergės pusės atsikraustyti į Molėtų kraštą. Taip Juozo senelis Antanas įleido šaknis šiame krašte, dirbo eiguliu. Nežinia iš kur ta Dievo dovana atsirado, bet jau Antano motina Stanislava Višumirskienė mokėjo užkalbėti, o paskui perdavė tą palikimą savo sūnui Feliksui-Juozo tėvui. Užkalbėjimai, atsinešti iš ketvirtos kartos, o gal ir anksčiau, kaip sako Juozas, iš senovės, yra labai stiprūs. Jų poveikiu galėjo įsitikinti ir Lietuvos muzikantų muzikantas Algimantas Mieliauskas, ilgametis Molėtų vaikų globos namų direktorius. Netikėtai susirgęs rože, sako, nuėjęs pas odos daktarą, o šis ir pasakęs, kad reiktų gert vaistus, bet geriau nuvažiuoti pas aklą užkalbėtoją. A. Mieliauskas nuvažiavo ir, savo nuostabai, turėjo paisyti „reikalavimų": savaitę- saulei tekant ir leidžiantis, melstis... Tiksliau sakant, meldėsi aklasis užkalbėtojas, bet kažkas turėjo melstis ir už Algimantą... A. Mieliauskas, sako, pagijęs ir be vaistų. J. Višumirskas ir po šiai dienai gali atkalbėti nuo rožės, bet, jei labai sunkus susirgimas, žaizda- gili ir didelė, tai ir gydymas trunka ilgiau. Kita vertus, Juozas suvokia, kad kuo sunkesnis ligonis tenka užkalbėtojui, tuo sunkesnė laukia paties užkalbėtojo mirtis. Sako, jo bobutė kamavosi pusę dienos... Tačiau aukos kaina tokia ir yra, kad ją suvokia tik tas, kuris aukojasi... Juozo tėvas Feliksas mokėjęs užkalbėti ir nuo gyvatės įkandimo, ir nuo pasiutligės. Dar vaikas būdamas, sako, pamena, kaip tėvas darė eksperimentą su savo ir kaimynų šunimis. Užkalbėjo savo kalę, turinčią du šuniukus, o jų nelietė, kaip ir kaimyno šuns. Po mėnesio pasiuto ir šuniukai, ir kaimynų šuo... Juozas buvo jauniausias sūnus, todėl ir gavo šią tėvų dovaną, kaip ir jauniausia sesuo, tik, sako, tuo neužsiimanti.

Ar perduos šią dovaną Juozas? Taip, perdavė jauniausiai dukrai Dalytei, gyvenančiai Raseiniuose, bet ar ji išliks dar per kelias kartas, Juozas abejoja, nes jaunimui tai atrodo nebemadinga...

Gyvenimas keičiasi, ir tai, kuo ir kaip gyveno mūsų protėviai, tampa įdomu vis mažesniam ratui žmonių. Regis, tokia netolima Juozo gyvenimo dalis, siekianti tik daugiau nei pusšimtį metų, kai jis ganė gyvulius, ir bežaizdamas pradūrė kerdžiaus kepurę, o paskui turėjo ją susisiūt, jau istorija. Istorija mums, ir istorija jam, kurios dėka tėvai jį buvo išsiuntę mokytis kriaučiaus amato pas siuvėją Juozą Bareikį iš Kazimieravos kaimo. Mokestis buvo šeši centneriai rugių ir šeši šimtai rublių. Mokslai tiko ir patiko Juozui. Pirmadienį išeidavo, o šeštadienį grįždavo. Sako, siuvo ir kunigams, ir ponams, ir paprastiems, ir vyrams, ir moterims... Naktį sargaudavo kolūkyje, o dienomis siūdavo. Taip ir pralėkė gyvenimas. Jis, kaip ir prosenelis, sulaukė keturių vaikų. Žmona Janina irgi turėjo progos išmėginti šešuro Felikso užkalbėjimą nuo gyvatės įkandimo. O Juozui, sako, jaunystėje, irgi buvo neįdomios tokios paskirties dovanos. Tik vėliau supratęs jų galią ir prasmę... Dabar gi, sako jis, niekas nebegalėtų atkalbėti jį nuo tikėjimo, nes tik maldoje jaučiasi esąs ne vienas ir šviesoje...

P.S. Aklasis užkalbėtojas gali užkalbėti ir per atstumą. Tam tereikia sergančiojo vardo, lyties, kokioje vietoje atsirado rožė. Pasak Juozo praktikos, iš dešimties pasveiksta aštuoni, o dviems gali ir nepadėti, nes greičiausiai ne tas susirgimas. Todėl pirmiausia reiktų kreiptis į daktarą, kad šis patvirtintų ligą, o tik paskui į užkalbėtoją...

Alvydo Balandos nuotrauka