Pirmadienis. „Literatų kavinė" dar nedirba, bet tik ne dėdei Simonui. Pasiramsčiuodamas lazdele, dideliais rankų mostais, regis, pagreitinąs savo ėjimą, seniausias Molėtų žmogus, kaip visada, pabeldžia lazda į duris, ir, plačiai jas atlapodamas, įvirsta į vidų. Šįkart jo rankoje – povo plunksnos.

- Labas, vaikeli, - sako jau iš tolo administratorei, - žinai, maną anūkas grįžą iš Londoną olimpiadas, tai parvežę meksikietiškų plunksnų. Pamislyjau, kad anas pas tavi labiau tiks...

(Paduoda administratorei plunksnas, dairydamasis į šalis.)

- Ačiū, dėde. Sėskit, tuoj atnešiu citrinų ir mėtų gėrimą. - sako pamaloninta administratorė.

- Aa... Taigi... (Nusiima kepurę, sėdasi prie artimiausio staliuko, šalia pasidėdamas lazdelę).

- Va, paragaukit, dėde... (Administratorė pastumia arčiau senuko gėrimą).

- Ačiū, vaikeli. A, šitą, maž turi tekilas man paragaut... (pasako ir susigūžia).

- Taigi, dėde, jūs negeriat... (Sako sumišusi administratorė).

- A kas gi tau saką, kad aš gersiu. Man duok pauostyt ir pažiūrėt... Matai, anūkas sakę, kad Meksikoj jų darą iš kaktusų... Ale, kaną, ar teisybę... Atsivežę anas futbolą varžybas insrašys kakiam ti piršti, tai kai palaidę, tai iš tolą mislyjau, kad ti mūsų „Molesta" laksta... Baisiai jau tu meksikiečių uniforma buvą panaši un mūšiškų statybinykų, ale, priėjau arčiau, del tą atspalvis ne tas. Mūsiškiai tumsiau mėlyni. Matai gi, saką, Meksika su iškavotu futbolą auksu Londono olimpiadoj, buvą stebuklas, prie katrą šamanai bus prisdėjį. Laimėt tai turėję brazilai, kaip ti anys dabar kitų olimpiadų pas savi darys Rio de žaneiri, a...?

Administratorei padavėjas atneša tekilą.

- Na va, dėde, štai jums ir tekila. Gal įpilt į šaukštelį? Išgersit kaip vaistus... (Sako pasiruošusi taip ir padaryti).

Dėdė apsidairo, mirkteli ir išsižioja.

- Uch, gera, bestija... Kaną kuo anys užsikunda...(Sako raukydamasis).

- Kavos pupele, dėde, bet jūs gi ir kavos negeriat... (Šypsosi)

- Navatni, kaip ir jų sambrierai... Nu ne, vaikeli, man geriau pipirmėčių arbotas...

Administratorė duoda ženklą , kad užplikytų arbatą, o pati, iš pagarbos seniausiam molėtiškiui, bendrauja su juo toliau.

- Aš gi vis tau, vaikeli, nepadėkavaju, kad tu tadu, kai futbolų jūs žiūrėjat, mani pamatei užvirtusį... Gerai, kad man tik tiaip baigęs... A, pamislyk, kas būt buvį, jeigu man būt prireikį kų aperuot... Taigi finansavimą pa darbą valandų nėra, būt nuvežį kaną kur... A maną babutę, kų būt myslyjus... Gerai, kad va, meras Žvinys, krikščioniškai beldęs ir prisibeldę un Sveikatas raikalų kamitetų, davę tų finansavimų, ale, kažną ar su visam, maž tik un vasaras... O jeigu žiemų, ar rudenį, kai tumsu ir slidu, paslysiu, be chirurgą inskišimą čia gi neapseis... Nežinau, vaikeli, kakias rūšias Europan ti mes vis ainam, ale, kad protą ir pinigų vis mažiau ir mažiau... Pamislyk gi, savanoriai gaisrus ais gesint, a kas tie savanoriai dą nežiną... Tai tu mislyji, kad gaisrui kilus anys atsiras?...

Atneša pipirmėčių arbatą. Dėdė Simonas trina rankas.

- Nėr skanesnią gėrimą, vaikeli, už lietuviškų žolių arbotų... Tai va, sakau, kad kaip nuveina Seiman, tai paskeičia žmones un akių. Visų pirma kakie tai stori pasdarą, a gal televizorius juos ti specialiai pastorina.. Ir prastų žmanių raikalų nebenori suprast... Sakau, raikia, kad juos par visų rinkimų laikotarpį pas Kakarų aukštai kur ti palaikytų, dą paskraindintų iš Radžianių aerodromą, a pabaigoj ir visus apmokytų būt gaisrininkais savanoriais... Maž patys katrie apsmislytų, a... (Geria ir sriūbčioja arbatą).

- Nežinau, dėde, nežinau... Jauni ir gudrūs važiuoja užsienin, o senesni ir gudrūs – eina Seiman. Turėtų būt sąžinės ir apsisprendimo reikalas...

- Vo, priminei sąžinį... Atsiminiau, kaip buvą su maną broliu. Anas, kad ir ne Seimi, ale buvą storas. Apsirgą, nuveją Malėtų ligoninian. Gerai, kad ti buvą daktaras Albertas, katras meninykus ir sportin inkus priima kaip savus... Kad ne anas, tai gal brolią jau nebūt buvį... Pažiūrėją, saką, raikia aperuot kokias ti glandas. Raikalas baisus. A anestiozologas, saką, atają, pažiūrėją, kad storas žmogus, daug raiks tą „distiliuotą spiritą", tai ir pasakę kainų. A iš kur gi tokius pinigus anas paims, kai žmogus pria meną... Daktaras Albertas, saką, prašę, jį, kaip daktaras daktarų, a anesteziologas špygų pakišą ir rusiškan naktin pavarę.... Tai, va, matai, kakių daktarų būna, a, sakai, sąžinę...

- Ir kuo viskas baigėsi?

- Anesteziologas su daininyką pavardi Malėtuos nebedirba, a maną brolis, daktarą Albertą dėku, dą gyvas ir apysveikis... Chitras buvą tas anesteziologas, saką, pažiūri un žmogų, un ligų... Ir pasaką kainų: jei storas ir liga įgyta, tai kūną masės svorį raikia padaugint iš trijų, a jeigu kūdas ir liga įgimta, tai kūną masės svorį raikia padalint iš trijų... Ir tiaip su visais: ir daktarais, ir ligoniais...

- Žinai, dėde, o jo sąžinė su fantazija... Greičiausiai jis turėjo būti verslininkas, bet tėvai liepė būti daktaru. Ir plėšosi žmogus tarp savęs...

- Tu, vaikeli, matau, geras dūšias. Ataisiu da kadu žalelių arbotas un tavi išgert... Mana babutę irgi gali man užvirt takių arbotų, ale gi su ju tiaip nepašnekėsi, kaip su tavium...

- Gerai, dėde, ateikit, kai panorėsit...

Išlydi senolį, o pati įsikiša ausinukus ir klausosi esperanto kalbos.

Pradeda rinktis lankytojai...