„Literatų kavinėje" pats įkarštis. Vyksta Europos futbolo čempionato ketvirtfinalio rungtynių transliacija.

Didžioji kavinės salė padalinta į dvi dalis. Kiekvienoje pusėje po du ilgus stalus. Kairėje pusėje buvo susirinkę Čekijos – Portugalijos fanai, o dabar dešinėje – Vokietijos ir Graikijos. Visi sėdi už stalų, įsistebeiliję į sieninius televizorius. Triukšmas didesnis tai vienoje, tai kitoje pusėje (priklausomai nuo rungtynių eigos). Sukasi lyg vijurkai ir padavėjai, ir muzikantai...

Staiga lyg iš niekur atsiranda seniausias Molėtų žmogus. Pasiramsčiuodamas lazdute, kalba su savimi:

- Dievuliau tu brungus, stebuklas, taigi girdžiu! Šitokią triukšmą jau neatsimenu kadu buvau girdėjis... Matai, kokias permainas, pertvaras visur...(kalba pats sau) Aisiu kaip bažnyčian, vyrų pusen, dešinėn... (Įeina, atsistoja per vidurį stalų, šešėliuoja ekraną).

Iškart pripuola du vyrukai, pasodina senį šalia vokiečių fanų. Jis apsižvalgo, išsitraukia nosinę, nusišluosto prakaitą, paskui nosį. Pasideda šalia lazdutę, pakelia akis į ekraną, apsidairo aplinkui ir garsiai (o jam atrodo, kad labai tyliai) išrėkia: „Zėr gut, zėr gut".

Akimirką fanai nutyla, pažiūri į senį, bet tuo metu vokiečiai muša įvartį. Vėl atsiranda didžiulis triukšmas, vieni per kitus stojasi, daužosi bokalais. Kažkas pribėga prie senio ir duoda pusę butelio baltos. Senis mojuoja rankom, bando kažką sakyti, bet niekas nelaukia: pražiodo ir supila dalį šnapso. Sumaištis tokia, kad niekas nė nepastebi, jog senis nugriūna nuo suolo.

Tuo metu kaip tik eina padavėjas, nešinas tuščiais bokalais. Pamato senį, pakviečia administratorę. Atskuba ji ir muzikantai.

- Taigi čia mūsų Simas. S. Kaip jis čia atsirado? – lyg klausia, lyg kalbasi su savimi administratorė. Pažiūri ar yra pulsas. – Užčiuopiu, gyvas dar... Vyrai, kvieskit greitąją.

Vienas jų skambina.

- Alio, greitoji? Pas mus žmogui bloga, atvažiuokit, greičiau!..

Ką?... Koks adresas?... Ten, kur daug triukšmo ir muzikos, futbolą žiūrim mes, nualpo gal žmogus, kas jį ten žino... Važiuokit jūs greičiau, neklausinėjus...

- Ką? Negirdžiu... Aš jums tuoj atvešiu policiją ir teisėją... Matai, gi, gal galim patys atvežt? Greitųjų jie neturi... Tfu, kad juos kur... – perduoda telefoną administratorei.

- Taip taip... Tikrai. Ne, smurto žymių nėra. Pulsas retas. Laukiam.

Kad tave kur, tuos formalumus – sako moteris, – ir numirt gali žmogus, kol greitoji atvažiuos...

Vyrai, žiūrėkit, - atmerkė mūsų Simas S. vieną akį! (Pribėga prie žmogaus).

- Ar aš rojuj? – pusbalsiu klausia žmogus.

Koks dar rojus, dėde? Išgąsdinot mus smarkiai, net greitąją iškvietėm... Kaip jūs čia patekot? Vyrai futbolą čia žiūrės visą birželį...

- A, čia tu, vaikeli... (sako žiūrėdamas į administratorę) pribėgo koks judošius ir sušiupija man burnon puse butelia...A aš gi trisdešimt metų burnon nė gramą neimu... Tai ir nugriuvau. (Bando keltis. Muzikantai jam padeda. Sunkiai atsistoja. Administratorė pastumia kėdę nuošaliau, pasodina senolį.).

- Vaikeli, raiks pradėt tikėt Aukščiausiuoju. Par vienų vakarų du apreiškimai – ne juokas: ir girdėt pradėjau, ir rojuj pabuvau...

Tuo metu atvyksta greitoji. Administratorė pasitinka.

- Dieve, koks triukšmas", – sako seselė, – kur pacientas? Kam buvo kviesta greitoji?

- Atsigavo mūsų senolis, padaugino netyčia, manėm, kad kas rimčiau... – skėsčioja rankom muzikantai.

Prieina prie senolio. Pažiūri pulsą, pamatuoja spaudimą, pažiūri akių obuolius.

-Lašinę galim pastatyti, praplautume tamstai skrandį, bet reiks eit į mūsų automobilį. (Rėkia seselė, kad pati girdėtų savo balsą). – Dieve, koks triukšmas...

- Nu, kam jau ti man jūsų lašiniai? Na pernai da turiu unt aukštą... Važiuokit kur važiavį...

- Pacientas atsisako pagalbos. Važiuojam. – sako kolegai seselė.

- Nu tai palaukit, kiba mani namo parvežtumėt?- sumeta senolis.

- Mes tik į ligoninę, dėde, vežam. O iš ligoninės arba patys išeina, arba jau išsiveža...

Medikai išeina. Senolis lieka sėdėti. Muzikantai sako savo priemonėm patikrins, ar seniausiam Molėtų žmogui nesusitrenkė smegenys.

- Dėde, kas pastatė Molėtų ligoninę?

- Nugi, daktaras Bajerčius?

- Kas buvo Molėtų meras?

- A katrą norit? Ilgiausiai buvą Stundys, a dabar Žvinys.

- Viskas tvarkoj, dėde. Atmintis jūsų puiki. – patapšnoja per petį muzikantas.

- Pats žinau, kad dą nenusikalbu... Matau gerai, a šindiai ir girdėt pradėjau.

Tuo metu atbėga senolio „bėdos" kaltininkas su tuo pačiu buteliu.

- Zėr gut, dėde, zer gut... (Šaukia).

- A man tas pats... – burbteli seniausias Molėtų žmogus ir , pagrūmojęs lazda, išeina.

Muzikantai eina įkandin.

Prie kavinės stovi „Šerifų" automobilis. Seniausias Molėtų žmogus tiesiu taikymu atidaro mašinos dureles ir atsisėda.

Muzikantai susižvalgo. Užgirsta, kaip uždarydamas dureles, senolis sako:

- Namo, vyrai, parvežkit, tik ne kieman, a tai maną babutę gali iš strioką numirt...

Keista, bet automobilis pajudėjo. „Šerifai", matyt, bus nusprendę padaryti seniausiam Molėtų žmogui dovaną. Bent jau taip pamanė vyriškiai, lydėdami akimis nutolstantį automobilį.

- Gerai, kas gerai baigiasi... – dabar jau sako vyrai, uždarydami „kavinės" duris, – tik visiems vis tiek nebus gerai...