Antradienio popietis. Literatų kavinėje prietema. Administratorė pradeda nuo baro pusės atidenginėti langus. Pamažu prietema išsisklaido, ryškėja nenurinkti stalai ir prie vieno stalo išraiškingai gestikuliuojantys piliečiai: moteris ir trys vyrai.

Moteris atsistoja, atsiverčia knygelę ir išraiškingai, it aktorė, pradeda skaityti poeziją. Vyrai klausosi. Kai ji pabaigia ir atsisėda, vyrai smarkiai ploja, o vienas su auksiniu auskaru pakyla nuo kėdės ir atsiklaupęs pabučiuoja poetei ranką:

- Ačiū, Vladute, ačiū. Jūs pati gražiausia moteris, ugniniais plaukais, kokią tik kada nors teko sutikti, ir Jūsų poezija nuostabi. Paskaitykit dar!

Tuo metu suskamba telefonas ir šalia moters sėdintis vyras sako, jog jiems jau laikas, nes atvažiuoja kaimynai jų parvežti namo.

Tuomet tas pats vyras su auskaru atsistoja, paima taurelę baltos, ir sako:

- Paminėkim dar kartą mūsų brolius ir seses – Remigijų, Aleksandrą, Stefaniją, Antaną, Vladą... Tebūna lengva jiems mūsų žemelė.

Visi atsistoja.

Kitas vyriškis stovėdamas tęsia mintį:

- Kol dar neišėjot – siūlau tostą už prisikėlimą.

Visi susižvalgo, o vyras tęsia toliau:

- Kai pernai Kazlienė per Kovo 11 – osios minėjimą paskelbė, kad mūsų Giedrytė tarp numirusių, o šįmet Vandutė sulaukė savo septyniasdešimtmečio – tai argi ne prisikėlimas? Blogiausia, kad aš irgi parašiau „Uteniui"...

Vyras su auskaru impulsyviai sako:

- Boleslovai, nepergyvenk, niekas suvaikėjusių rašliavų neskaito!

Boleslovu pavadintas vyras parausta ir tuoj pat atsako:

- Kaip tai neskaito, skaito mane ir dar kaip skaito... O štai tavęs, Benediktai, tai tikrai nebeskaito – pakeiti knygos pavadinimą ir eilėraščių tvarką ir, atseit, nauja knyga...

Parausta ir Benediktu pavadintas vyriškis. Vladute pavadinta moteris ir jos palydovas mandagiai atsisveikina ir prašo, kad vyrai nesipyktų.

- Gana, vyrai, nebesižodžiaukite, negražu tokį vakarą taip elgtis. Susitikom, pabuvom, paminėjom... Džiaukimės, kad gyvi esam ir neškime tą džiaugsmą kitiems.

Paspaudžia visiems rankas.

Boleslovu pavadintas vyras sako:

- Šventi žodžiai, Vladute, ačiū.

Tą patį pakartoja ir Benediktu pavadintas vyras, bet jis jau nelydi bičiulių iki durų, o eina prie baro:

- Klausykit, Jūs pati gražiausia moteris, kokią tik kada nors man teko sutikti...

Čia jį pertraukia „Literatų kavinės" administratorė:

- Tik nesakykit, kad mano ugniniai plaukai...

Vyriškis suglumsta.

- Atsiprašau, ponia, pamiršau, kad jūs mane atskleidėt, jog visoms moterims tuos pačius komplimentus sakau, bet, žinokit, jūs – lyg pavasario gėlė...

Prisitraukia ir pabučiuoja administratorę į kaktą. Nusilenkia ir išeina.

Prie baro buvę du pusamžiai vyrai susižvalgo ir sako:

- Keista pas jus šiandien publika. Ar mums reiks panašiai elgtis prieš išeinant?

Dabar parausta administratorė.

- Ką jūs! Užteks ir „Dėdės Beno"... Nepamirškite, kad jūs vis dėlto „Literatų kavinėje", o žmonės susijaudinę, nes mažėja jų amžiaus ratas, pas Dievulį dauguma renkasi...

- Nu jo, nei Dievulis, nei Mirtis amžiaus cenzo neįvedė, o artimiesiems ar seno, ar jauno praradimas bus nelaiku... – sako vyras.

Visi akimirką patyli.

- Gal mes dėl viso pikto nueikim prie staliuko?- šypteli kitas vyriškis.

- Prašom prašom. – džiaugsmingai sako administratorė,- bus jums erdviau ir „labanorinė" - mūsų krašto „kulinarinis paveldas" - skalsesnė...

Vyrai taip ir padaro.