Į kavinę renkasi kviestiniai asmenys. Kvietimuose nurodyta: Valiūkiško Valiuko Abrakadabra. Būtina sąlyga: kiekvienam asmeniui atsinešti po seną vinį ir pasidėti į lėkštelę ant savo staliuko.

Tuoj prasidės dokumentinio filmo „Kas pavogė vinį?" peržiūra.

Redaktorius V. Sausadūmis ir operatorius A. Piktžolėnas trumpai pristato filmo sukūrimo aplinkybes ir " paleidžia" filmą, linkėdami perprasti „Valiūkiško Valiuko Abrakadabra"...

(ŽIŪRĖJIMAS)

Matyt čia ir yra didžioji Arino ežero paslaptis, kad, laikui bėgant, iš Joniškio krašto kilusieji išplaukia į plačiuosius vandenis ir pina laurų vainiką ne tik sau, bet ir savo kraštui. Šeštadienio vakaras Joniškio bibliotekoje, nors ir buvo skirtas Mindaugui Valiukui, aprėpė ir kitus jaunuosius šviesulėlius, skirtumas tik tas, kad jie būna dažniau savo gimtinėje, o Mindaugo apsilankymas- "it sūnaus palaidūno sugrįžimas"...Bet, matyt, taip ir nutinka, kai vaikai per toli nuklysta nuo namų- teigė vakaro vedėja, buvusi Mindaugo mokytoja Rima Andriukonienė, negailėdama ironijos, kurios pilna ir M. Valiuko poezija bei naujoji knyga "Vogta vinis". Įkliuvo rimtai vaikis, bevogdamas...vinį, ne taip, kaip neįkliūna tie, vogdami "telyčias", kaimyno pomidorus ir dar bala žino ką...Bet vietinis jaunimas juo žavisi, sako, čia tai poezija- JĖGA. Žavisi ir nevietiniai, vis ką nors paskirdami ar įkaldami kol kas tik poetui Mindaugui Valiukui. Kaip pradėjo pastebėti nuo 1994-ųjų-Jaunųjų filologų konkurso, tai visą dešimtmetį ir pastebi. 1998- aisiais už geriausią metų debiutą buvo paskirta Z. Gėlės premija, vėliau ir pirmoji vieta rajone- K. Umbraso literatūrinė premija. Kas būtų, jei Valiukas taptų klasiku, būtų dedamas į vadovėlius?- garsiai mąstė jo mokytoja,- ir čia pat rado atsakymą, kad turbūt būtų jaunimo skaitomas ir mokomasi jo eilėraščiai mintinai. Pats poetas gi atitarė, kad tuos, kuriuos jaunimas mokytųsi, ministerija neleistų įdėt... Čia ir prasidėjo diskusija – provokacija apie moteris. Yra tokia vieta "Vogtoj viny" ... "Jam patinka". Gal šiais laikais be erotikos rašyti nepadoru? Bandė provokuoti ir mokytoja Rima, o kolegė Virginija Žvarėlaitė, net paskaitė savo eilėraštį "Provincijos moterys" ir paklausė ar jam patiktų tokios moterys, apie kurias ji rašo. " Geras tekstas,-sakė kolega Mindaugas,- o ar jam patiktų,- nežinau, aš jo nepažįstu..." Toliau M. Valiukas „aiškinosi", kad dauguma "skaitiklių" galvoja, jog rašai iš autobiografinių faktų, bet dažniausiai tai būna fikcija... Renginyje dalyvavusi auklėtoja Aldona Vitkauskienė panoro apgint buvusį auklėtinį, nes moterys būna įvairios ir iš tiesų – visokios... Mindaugo poezijoje yra ir begėdiško atvirumo, žiūrėjimo su ironija, bandymo pasislėpti už to valiūkiško Valiuko, nenoro įsileisti į tai, kas vyksta aplinkui. O juk "gelmėse gal dažnas esame apsivogęs..." Šiaip tai nėra už ką ginti ,- sakė autorius,- paradoksų neieškau, jie patys ateina, o kad literatūrinis subjektas yra visoks- nevienaplanis, tai, manau , tik gerai." Tad M. Valiukas- lyriškas, nusivylęs, kartais net naivokas, balansuojantis tarp valiūkiško ir baliūkiško... Su savais juk galima pašnekėti kaip namie. Tad vakaro vedėjos klausimas – "tėvas klausia, kada pradėsi rašyt normalią poeziją , nes neranda žodžių dainoms"- sukėlė išprovokuotą juoką, bet Mindaugas atsakė, kad dabar rašo japoniškus trieilius ir neįtikėtina, kad sudėjęs tris trieilius į vieną krūvą, tėvas gaus gerą dainą. Bet tėvas, nebūtų tėvas, o dar kultūrinės veiklos organizatorius. Tad vakaro pradžioj, pasitelkęs fonogramą, solo sklėlė saksofonu, o vėliau į pagalbą pasikvietė ir Aukso paukštės laimėtoją- V. Zutkuvienės vadovaujamą mišrų vokalinį ansamblį, kuris atliko šešias Biržų krašto meilės dainas ir B. Hovardo "Nuskraidink mane į mėnulį".

Po oficialiosios dalies M. Valiukas "Vilniai' prisipažino, jog negali žinot, ar visam laikui jis jau apsistojęs Klaipėdoje, nors būtent Klaipėdoje jam patinka ramybė, kuria jis ir mėgaujasi. Šiame mieste jis baigė universitetą, kur įgijo filologinį ir režisūrinį išsilavinimą. Ten sutiko ir gyvenimo draugę, dabar jau žmoną. Iš kūrybos, kol kas nesitiki išgyventi ir pragyventi, todėl dirba knygyne ir džiaugiasi tuo, kad dirbdamas gali skaityti knygas. Tačiau neatmeta galimybės kada nors į dienos šviesą išeiti su dramomis ir pjesėmis.

Tad labai simboliška, kad dirbantis su knygomis ir rašantis knygas, Mindaugas Valiukas ir kiti susirinkusieji prisiminė ir pagerbė savo krašto knygnešį –kunigą S.Šlamą, padėdami gėlių ant jo kapo bažnyčios šventoriuje.

(PABAIGA)

Per salę nuvilnijo tylus šurmulys. Prie vieno staliuko sėdinčios senjoros kalbėjosi:

- Nū tū tyk pažiūrėk, tokiam lenkyškam krašte – tokie dalykai...

- Tikriausiai čia bibliotekininkės Virginijos nuopelnas. Tempdavo visus nuo mažumės ant knygnešio kapo, tai ir ištempė, pažiūrėk, kiek...

Redaktorius V. Sausadūmis ir operatorius A. Piktžolėnas sako, kad buvo atskleistos „detektyvinės" detalės Joniškio bibliotekoje, išpainiota „švietimiečių" palikta intriga. O, pasirodo, kad kaltas pats autorius – filmo herojus ir visa jo giminė...

Balsas iš salės:

- O kam tos vinys?

Kavinės administratorė sako, jog jos bus perduotos kūrėjui, kas žino, gal jis sugalvos statytis namą ar prismeigs per gyvenimą gautus apdovanojimus... Tačiau, jei kam brangi atsineštinė vinis, gali paprašyti filmo kūrėjų autografų ir parsinešti namo.

Norinčiųjų parsinešti vinį namo buvo šiek tiek daugiau... Kad ir be autografų...