„Literatų kavinėje" krūva duženų. Ir šluoja jas pats „daužytojas" teismo sprendimu įpareigotas atlikti bausmę įvykio vietoje, kad fiziškai ir morališkai išpirktų savo kaltę.

Sunku patikėti, kad tas įstatymų pažeidėjas – „dėdė Liūtas", apjuostas šlavėjo prijuoste, lėtai, bet kantriai juda, vis pabambėdamas po nosimi, kad „durnių ir bažnyčioj lupa"... „Administratorė", suprasdama situaciją ir jau senokai „sudeginusi" savo pyktį ant vargšo nevykėlio, pamodama pirštu, vis parodo, kur ir ką dar reikia padaryti, sako, kad šiandien darbuotis jau gana, o rytoj ji laukianti „pono Liūto" iš ankstyvo ryto.
Kažkada buvęs stambus ir tvirtas vyriškis, šiandien nė iš tolo neprilygstantis stambių pečių ir ilgo plauko vyriškiui tinkančios „liūto" pravardės, kažkaip savaime sugriebia „administratorę" į glėbį, smarkiai, kiek tik leidžia jo jėgos, spusteli, ir šaukte šaukdamas „ačiū", taip pat greitai ją paleidžia. „Administratorė" susverdėja, bet išsilaiko ant kojų, ir, viena ranka prisilaikydama kėdės, kita ranka moteriškai graso rodomuoju pirštu, o lūpų krašteliais nubėga lengvas šypsnis...
– Kas čia per meilės scenos, a? – sako „administratorės" vyras, netikėtai pasirodęs kavinėje.
– Kokios scenos, čia tik lengvas flirtas... Turi du litus? Pastatyk man alaus, plyz... – išsiviepia „Liūtas" bedante burna.
– Keturių nenori? Eik tiktai, o tai rytoj vėl užgersi, ir vėl reiks su policija kelt patį. Negi nori ilginti bausmę... – pakelia balsą „administratorė"
– Gerai jau gerai, einu einu, nepykit... (Sunkiai šleivodamas išeina).
– Kas čia per „Fruktas"? – klausia „administratorės" vyras, grįžęs iš tolimojo plaukiojimo.
– Ai, vietinis žmogelis, iškūlė kavinės langus, vitrinas, lempas, tai dabar atidirbinėja. Pats matai, kad iš jo gi nieko nepaimsi...
– O tai ką – jis toks psichas? Taigi nesaugu!
– Saugu – nesaugu... Gal man iš savo laivo apsaugą paskolinsi? Kaip nors susitvarkysiu ir pati...
– Žinau, kad susitvarkysi, tu gi mano Dulsinėja... (Prisiglaudžia ir pabučiuoja).
– Tai ko norėsi iš savo Dulsinėjos? Kuo tave vaišinti?
– Žinai, pasiilgau tikro lietuviško alaus ir rūkytų kiaulienos šonkauliukų. (Sako žiūrėdamas į akis ir laikydamas žmonos ranką savojoje).
– O, kad tave šimts! Jei neapgauna mano regėjimas – senas jūreivis pasirodė? – garsiai baksnodamas lazda į kavinės grindis ir dar smarkiau tardamas žodžius, artėjo dėdė Benas.
– O kaipgi, tikrai taip, dėde Benai! – glebėsčiuojasi geri pažįstami. – Kaip gyvenat, kaip laikotės? Sėskitės prie mūsų. – mandagiai pasiūlo „administratorė" ir jūreivis.
Dėdė Benas dar spėja pabučiuoti „administratorei" ranką ir beveik nesivaržydamas prisitraukia kėdę.
– Sakai, kaip laikomės? Kaip cirko klounai, vaikeli. Žinai, kaip tik rinkimai, taip ir cirkas. Rinkimų išvakarėse atvažiavo į Molėtus Gražulis su savo mažute keturate, išpaišyta trispalve ir šūkiu, „Mes už Lietuvą, vyrai!", tai mūsų Liūtas, pamatęs vaizdelį, taip įsiaudrino, kad prisigėrė, ir išdaužė kas tik po ranka pakliuvo, bet tamstai tikriausiai jau papasakojo...
– A, tai čia tas pats, kuris šiukšles dabar mano žmonos kavinėje nešioja?
– Tai ir sakau, kad žinai... Aš tai vis dar užeinu į mūsų „Literatų kavinę", čia labai gera aura, tamstos žmonos dėka. Ką nuperku, kartais tik šiaip ateinu pasišnekučiuoti, kai įgrysta mano Petrutės mimikos ir priekaištai, kad baigiu nugyventi gyvenimą, o vis dar durnas ir biednas... Va, tamsta, protingas žmogus, pasakyk man, kaip bus su Lietuva, parduos ar neparduos?
– Apie kokį pardavimą, dėde, kalbi? Su Lietuva bus viskas gerai, tik euroskeptikams niekada neįtiksi, tautininkai irgi turės priekaištų, o visi kiti... Blogiau nebus, taip ir pasakykit savo Petrutei. Prezidentė – žinoma Europoje ir patikrinta rinkėjų per pirmąją kadenciją – jokių baimių neturėtų būti. Gyvenimas eis geryn...
(Dulsinėja atneša lietuviško alaus ir šonkauliukų, pasiūlo ir dėdei Benui).
– Gera, tamstos klausyti, ale, kaip sako mano kaimynas, daugiau visur Š... negu grūdo. Tu tik pagalvok, kokie žmonių mąstymai: balsuoja už Grybauskaitę ir už Darbo partiją – taigi nesuderinami dalykai...
– Dėde, politikoje turi būti opozicija ir pozicija. Kitaip nebus kontrolės.
– Geriau jau būt viena partija, tai laimėtų asmenybės, o dabar tai partinių karoliukų žaidimai...
Kad ir per rinkimus į Europos parlamentą... Eit visi po Lietuvos vėliava, o ne po partijų skraistėm, tai kitas rezultatas būtų. Kad ir aš, va, ėjau balsuot, norėjau už visus molėtiškius balsuot, o kad jie visi skirtingose partijose: Arminas Lydeka – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, Petras Čimbaras – Darbo partija, Jonas Vaiškūnas – Tautininkų sąjunga, ir taip toliau... Tai, nusispjoviau, pagalvojau, kad prie lovio dauguma jau buvo, sakau, tegul dabar Lietuvos valstiečiai ir žalieji penisi. Karbauskis, kaip ten bebūtų, Lietuvos kultūrą kaime remia, Ropė norėjo būti prezidentu (tik pavardę būt reikėję keist), o Gaidamavičius – „žaliausias" Lietuvos žmogus...
– Šaunulis, dėde, – garsiai kvatodamasis ir tapšnodamas per petį, gyrė dėdę Beną už politines pastangas jūreivis.
– Už Lietuvą, vyrai!Susidaužkim!– paėmusi alaus bokalą garsiai leptelėjo Dulsinėja. Po akimirkos, supratusi, ką pasakė, apsidairė, ir susidauždama su vyrais lietuviško alaus bokalais, tą patį pakartojo tyliai... „Kavinėje" aidėjo linksmas juokas.