Nutilo didysis metų šurmuliavimas. Kavinės „administratorė", apsisiautusi marga skara, sėdėjo supamam krėsle ir žiūrėjo pro langą.

Pilkšvai baltame horizonte rodėsi vyriškio siluetas. Gerai įsižiūrėjusi ji atpažino kaimyną Praną. Tas gi, nešinas pilną užantį kokių tai daiktų, susuptų į seną storą popierių, pastukseno į lauko duris. „Administratorė" tik pasuko galvą arčiau durų ir šūktelėjo:

- Prašom, dėde Pranai, prašom.

Skeryčiodamas tarpdury, kad neišmestų laikyto turto užantį, ir kad neleistų veltui šilumos, dėdė Pranas šiaip taip uždarė duris, nusiėmė kiškio kailio kepurę ir priėjo arčiau administratorės.

- Tai šąlat ir jūs... Mindžikuodamas ir dairydamasis į šalis, pusbalsiu pratarė Pranas.

- Šąlam dėde, visi šąlam... Taupom kurą, tai ir šąlam. Mat, dar nežinia kokia bus toji žiemos pabaiga.

- Tai jau, gali dantis dą parodyt... Aš tai va, pirtį kūrenau, tai prisišildžiau...

- Tai gi ne savaitgalis, dėde, ar malkų neturit kur dėt? ...

- Ne malkose esmė, vaikeli... Kiauliokų paspjoviau, tai, sakau, raikia išrūkyt kol da mažna. A tai matai, kad velnias ti su tuo Europas Sąjungu. Užeją kas, ir sumislyją, kad liatuviški rūkyti gaminiai gali jiem būtia nadingi. Pamįslyk tujai, na amžių amžinųjų mėsų, dešras, kumpius ir lašinius, da kai kadu ir žuvelį, rūkę mano tėvas, ją tėvas ir dą gal tėvą tėvas... Ir visi, duok Dieve jiem dungų (persižegnoja), nugyveną pą gražų amželį. Ir sirgį nebuvą. (Atsisėda priešais administratorę). Atanešiau ir tau, vaikeli, paragaut, visi girdava mūsų rūkymų. Rūkydavam taigi alksniniam malkam. Jei jau pastaikydavą kokių obelį, kriaušį ar vyšnių su slyvu apgenėt, tai irgi praversdavą šitam raikali... A kvapai kvapai, vaikeli, būdavą... Par visų ulyčių vėjas nešdvą tų kvapų ir žmones jau žinoją, kad Ežerą Pranokas jau rūką mėsų... (Svajingai prisimerkia ir skeryčioja rankomis). Prauda, šunys su katėm irgi žinodavą, atsgint sunku būdavą. Ale paskui jau savą šunį, vilkinį šunį instaisem, tai pašalinių nebeataidavą. Bijodavą... Tu išvyniok, vaikela, išvyniok... Paragausma, pažiūrėsiu, kų pasakysi...

Administratorė išvynioja dar šiltus ir dūmais kvepiančius produktus.

- Ai, dėde, kaip skaniai kvepia. Tuoj prapjausiu ir paragausim... (Atsistoja ir nueina atsinešt peilio, lentutės ir lėkštelės. Atsineša, papjausto, paragauna). – Dieviškas skonis, dėde, dieviškas... Burnoj tirpsta.

- Aha, taigi, sakai tirpsta (prisimerkia iš pasitenkinimo) burnoj... (Nuryja seilę ir jis). A Europaj ir pas mum gal ti daug „užtirpusių", kad nežiną skonią. Saką, matai, jiem širdys, kraujagysląs neatlaiką, vežiai pristoja.... Kaną, kad ti jų maistą papildus patikrinus – katria labiau kenkia žmogui. Ale, praudų , mislyji, kas sakys... visi tik ir laukia, kaip kitų sudirbt, a savi tai paskutiniaj vietaj pamatą, kad iš visą pamatą... (piktas, susinervinęs moja ranka).

Pasigirsta švilpimas, ir atsiranda virtualus ekranas su Džnono galva.

- Pani pani... Ką jūs ten apie Europą kalbat?

- Pone Džnonai, seniai besimatėm – šiek tiek gražbyliaudama prakalbo „administratorė", -kaip ten mūsų jaunimas gyvena? Gal žadat atvažiuoti?

- Okei viskas, pani. Gal ir atvažiuosiu paragaut jūsų rūkalų, bet Europos tai nekeikit. Ne Europa, lietuvis lietuvį suvalgys, jei tik leisitės... Kaip ten jūs sakydavot prie rusų, durnių visur užtenka, o šitoj sąjungoj tą žodį reikia keisti į „debilų". Ir dar... netarkit garsiai S raidės kelis kartus, o tai nelaimę prišauksit...- čia aš jums sakau, Džonas.

- Tai kas čia per kvailys iš dėžės kalba? – sutrikęs klausia dėdė Pranas.

- Nei kvailys, nei debilas, tamsta... Džonas aš... Paklauskit pani „administratorės", pasakys ką norit žinoti... Kai atvažiuosiu daryt kontrolės, būtinai pavaišinsit lašiniais, gerai, tamsta? (pamojuoja ir dingsta tiek Džonas, tiek ekranas). „Administratorė" skuba paaiškinti kaimynui Pranui:

- Dėde, nebijokit, čia toks mūsų kraštietis, išvažiavęs už Atlanto, kartais atvažiuoja ir visokių nutikimų pridaro. Šiaip tai jis neblogas, tik misija jo keista ir neaiški, tiksliau ne visiems žinoma ir suprantama... Bet jei su juo gražiuoju, tai, manau, bus galima susitarti.

- Apia ku tu čia vaikela, kalbi? Nelabai supratau nei apia kų anas kalbėją, nei kų tu čia kalbi... Kol da gyvas, tai jokias sąjungas neatims iš manįs tą, kų pavedėjau iš tėvų. Ir neduok Die, jei kokiam iš tas D raides šaus galvon, kad ir pirkių nebemažna bus medžiu kūrint... Nu nebėr tikrų liatuvių. Raikia panašaus un Vytautų, kad pavyzdį rodytų, va, kokia Lietuva, kų moka ir kų gali, a ne mot letenytem ir vizgint adegyti... (Vėl moja ranka ir susimąstęs nutyla).

- Dėde, tai juk čia greičiausiai koks tai nesusikalbėjimas ar nesusipratimas. Žemaičių kastinys pripažintas europiečių kaip kulinarinis paveldas, tai ir mūsų rūkyti gaminiai neturėtų kelti didelių rūpesčių: kur mes, kur Briuselis. (Ramina kaimyną Praną „administratorė"). Aš dėdei duosiu paragaut kito kulinarinio paveldo – Petro ruginukės. (Nueina ir atneša po stiklinaitę balto skysčio) - na va, dėde, beveik visas komplektas nacionalinių valgių. Reiktų dar Petrutės paprašyt naminės duonos ir duoninės giros. – ir galim steigt kur kaimo sodybą su kulinariniu paveldu. (Abu susidaužia ir išgeria „samagoną").

- Geras tava mintys, vaikela, Ale, žiūrėk, kad tik neraikt būt katinų Lietuvu. Saką, žiūrėsi, kaip katinas un lašinius, a lašiniai bus tik vaizduotej... (Atsistoja, užsideda kepurę). Aisiu, vaikela, kitų partijų pabaigsiu rūkyt. (Išeina)

„Administratorė" lieka žiūrėti pro langą ir tyliai kartoja: katinų Lietuva, katinų...

Algimanto Boratinsko nuotrauka