Kaimynė Eleonora, šiaip taip atsigavusi po spiritizmo seanso, niekaip negalėjo suprasti, kaip galėjo nutikti, kad į ją buvo įsikrausčiusi ponios Eleonoros dvasia. Tiesą sakant, tai ji gal būtų ir nieko nesupratusi, jei dėdė Petras nebūtų užklausęs: koks gi tas jausmas, kai kitas tavy sėdi?...

Eleonorai, linksmai ir guviai moteriškei, tai buvo lyk antras šokas. Ji žiojosi ir vėl čiaupėsi, ir vėl žiojosi... Kol „Literatų kavinės" administratorei teko papasakoti visą elitinio vakarėlio baigtį ir dar porą parų po jo... Kaimynė Eleonora negalėjo pati savimi patikėti, kad taip galėjo nutikti jai – maloniai išvaizda ir vidumi moteriai... Po to vakaro Eleonora pradėjo daugiau vaikščioti į bažnyčią ir į biblioteką, domėtis dvasiniais dalykais ir gilintis į ezoteriką.

Buvo Kūčių vakaras. Ir Eleonora dalyvavo vienišiems žmonėms surengtose vaišėse. Parėjo namo, niūnuodama giesmės žodžius ir, beveik apsirengusi, krito į lovą. Jai atrodė, kad kambarys prisipildo šilto rūko srove, o ji, pamažu keliasi ir eina to rūko vedina... Mato Molėtus...

Rūkas ją veda palei Siesartį, prie Nepomuko paminklo. Čia vyksta tikras amatininkų rojus. Dešinėje Siesarties pusėje - dūzgia ir švilpia vilnų karšykla, kairėje – sulčių ir konservų fabrikėlis, vyrų ir moterų pirtis. Palei kalną - stalių dirbtuvės ir amatininkų turgeliai. Niekur nėra prekybos centrų, o tik smulkūs prekybininkų kioskai, primenantys žydų kromelius. Televizorių ir telefonų taisykla išlikusi, alaus kioskas irgi, tik ten galima stebėti visą alaus gamybos procesą. Atskirai prieskonių, žolelių ir daržovių krautuvėlė, pieno bei mėsos kioskai. Šalia – duonos, pyragų ir sausainių kepyklėlė, kurią, sako, protingai prikėlė Alantos Pusvaškis...

Kitoje pagrindinės gatvės pusėje – ligoninė su visais skyriais, kurie buvo prieš 20 metų ir dar naujai statomas sveikatingumo centras su baseinu. Šalia poliklinikos – butaforinis Molėtų dvaras aplink kurį vyksta edukaciniai dvarų kultūros užsiėmimai...

Kažkokiu būdu, smarkiai užliūliuota rūko, Eleonora atsidūrė sename – naujame pastate. Ant durų buvo užrašyta: „Privatus medicinos muziejus". Viename aukšte įkurdinti buvo daktarų kabinetai: Apeikytės ir Jauniškio, o kitame – netradicinės medicinos užsiėmimų salė. Eleonora suprato, kad norėtų kažko paklausti, kažko labai svarbaus jai, bet negalėjo ištarti nė žodžio. Staiga ji pajuto, kaip kažkieno ranka švelniai palietė jos kaktą ir ji labai pamažu pradėjo busti. Rūkas išsisklaidė ir Eleonora atsimerkė. Virš jos galvos tupėjo katinas Markizas ir laižėsi savo priekines letenas.

- Tai va, kas mane prikėlė iš tokio keisto sapno... – lyg džiaugėsi, lyg buvo nepatenkinta šeimininkė Eleonora, ir, pažiūrėjusi į ant spintelės stovintį žadintuvą, nustebo dar labiau: buvo ta valanda, kai kaimynai rinkosi į „Literatų kavinės" kaimynų pasisveikinimą su Kalėdomis.

Eleonora išlipo iš lovos, žvilgtelėjo į veidrodį, ko jau nebedarydavo po „helauvyno" vakarėlio, ir šiek tiek pasitaisiusi plaukus, nuėjo į vonią...

Grįžo parausvintu veidu, tad apsivilko raudoną bliuzelę ir juodą sijoną, užsimetė nertą skraistę, įsidėjo į krepšelį obuolių sūrį, ir apsirengusi šinšilo kailinukais, išskubėjo į „Literatų kavinę".

Administratorė nelabai tikėjosi, kad Eleonora panorės vėl ateiti, bet, pamačiusios viena kitą, abi apsidžiaugė. Prie stalo nebuvo tik dėdės Petro ir jo žmonos Petronėlės, bet kol Eleonora atsisėdo, virstelėjo durys, ir į salę atėjo kaip tik jie. Dėdė Petras, kaip visada, buvo geros nuotaikos ir santūriai juokavo, kad jo Petronėlė greit bus aiškiaregė, mat susapnavo sapną apie „Kitokius Molėtus", tai jie vos nepavėlavo į šį pasisėdėjimą. Visi džiūgavo, tik Eleonora buvo keistai rami.

- Nu, tai kaip gi tamsta gyveni? Matai, dabar stebuklų metas, tai, sakau, ar nebijai, kad vėl kas neiinteit ? ( Gal dar ką būtų sugalvojęs paklaust dėdė Petras, bet Petronėlė jau skaudžiai mynė vyrui koją ir niuktelėjo į pašonę, kad šis tik ko daugiau nebesakytų).

Eleonora, visų nuostabai, sureagavo labai ramiai ir net pajuokavo, kad jeigu kas įeis, tai teks jiems išvaryti... Ir pridūrė, kad ir ji sapnavo sapną apie „Kitokius Molėtus". Kilus susidomėjimui, ir Petronėlė, ir Eleonora, turėjo papasakoti ką regėjusios sapne, ir ką tai galėtų reikšti. Moterų sapnai sutapo. Išskyrus tai, kad Petronėlė sapnavo dar ir Jaunimo aikštę, žinoma, visai kitokią, kurioje eglės jau nebuvo, o tik didžiulė stiklinė piramidė, kurioje žmonės ramiai sau medituodavo...

- Nu, ir koks „durnius" ais tau un visų pajakai pa stiklu jausmų ir minčių apsvalyt?! Taigi tam bažnyčia yr, arba, kad jau kų, tai ir namia, un foltelia, gali sau pamedituot...- kategoriškas šįkart buvo dėdė Petras.

Kaimynas Bronius, turėdamas giminaitį kleboną, reagavo savaip:

- Žinot, ponai ir ponios, o kodėl gi ne? Modernumas šiais laikais – atsinaujinimo ir mados dalykas. Čia gi galėtų rinktis visų konfesijų žmonės, o paskui juos rastųsi noras ir kitiems...

Juk žmonės labai mėgsta naujoves. Pavyzdžiui, išvažiuoja klebonas į tolimus kraštus, na, ne todėl, kad nori pailsėti, kaip visi mirtingieji, o dažniausiai dėl sveikatos, tai visi parapijiečiai džiaugiasi. O žinot kodėl? Todėl, kad kaskart atvažiuos svetimas kunigas, o tai tolygu atlaidams. Juk savam klebonui gėda sakyti, kad nesiklausęs pasiskolinau kaimyno akėčias, o svetimam – norma. Mat savas gali pabart ir gatvėj sutikęs, o svetimas, kas jam, atliko darbą, išvažiavo ir pamiršo... O žmogus taigi žmogiškas: uždarei bažnyčios duris ir toliau vejiesi savo nuodėmes...

- Gerai, kad tik savas...- mįslingai atsiduso kaimynė Ona.

- Aš galvočiau, kad šie mūsų sapnai reiškia atsinaujinimą. Molėtai turi pakeisti savo veidą. –pasakė Bronius.

- Tai gi keičia ir keis. Renavacija aina vis spartyn. Tik kad spalvas tėr dvi: samanų ir pilka. Čia kaip islandiška kerpę su akmeniu. Kam patinka, a kas ir žiūrėt negali... – savo nuomone pasidalino dėdė Petras.

- O ką, tu nori, kad būtų kaip vaikų darželis? Vaikams tai tinka dėlionės principas, o miestas turi turėt savo veidą, tam ir dirba dizaineriai su architektais... – „apgynė" miestą Bronius.

- Tai ir sakau: kerpes ir akmenia...- numojo ranka Petras.

- Nesipykim, šiuo laikotarpiu pyktį reikia sudegint, pakasti, išvaryti, kad kitąmet būtume visi atsinaujinę. Tuoj uždegsim žvakeles, gersim žolelių su prieskoniais arbatą, valgysim imbierinius sausainius – ramiai pasakė administratorė ir mirktelėjo padavėjui.

Dėdė Petras, nebūtų dėdė Petras, kol barmenas nešiojo arbatą su sausainiais ir patiekė kaimynų lauknešėlius, jis kažkaip gudriai skambančiu balsu paklausė, ar matė kas, kaip Kalėdų Senį Molėtuos šįmet nuleido kranas.

- Tai buvo labai įspūdinga.- sužavėta tokiu reginiu pasakė Ona. – Kūrybingi ir sumanūs tie mūsų kultūrininkai. Galėtų kas nors jiems kokią piniginę premiją sugalvoti, tai būtų motyvacija kurti apskritus metus. Gal gi ne?

- O tu čia, On, gerai sugalvojai. Mūsų meras taigi turtingiausias meras visoj apskrity, a Prezidentuos, kaną kal, aina tik ignalinskas. Maž anas dą turtingesnis, tik nesisaką? Matai, anuočias, klausiau par radijų, kaip kalbėją politologas, kad visiem kitiems, be Grybauskaites ir Butkevičiaus, kad bent kiek būtų prieky, raikia daug piniginių investicijų... Sakau, maž anas, sumyslys kaip savi insamžint ir skirs savą vardą premijų. Dabar tiaip labai madinga.

- Neturėk tokių minčių. Ar žinai, kaip žmonės kalba? – staiga paklausė Eleonora ir tuojau atsakė.- kalba, kad mūsų meras statybininkas, tai todėl ir Kalėdų Senis buvo kranu nuleistas.

Čia balsu pradėjo kvatotis inteligentiškasis Bronius:

- Pasirodo, mūsų žmonės labai kūrybingi. Nė nebūčiau taip sugalvojęs. Labai stiprus vadovavimo statybinei organizacijai šleifas... Išeitų, kad kultūrininkai turėtų skirti premiją arba merui, arba tam, kuris padarė tokią išvadą...

- Na, mielieji, o dabar meskim visas mintis į šoną ir nusiteikim arbatos gėrimui su lietuviška daina.

„Keitės ir miestai, ir veidai..." – Frankonių „gabalą" uždainavo administratorės pakviesti „Broliai", o dėdė Petras su Petronėle ir kaimynė Eleonora suskubo griebti po imbierinį sausainį, kad įsidėtų i kišenę, o paskui užkastų prie namų slenksčio.

- Jei koks šuva ar mano „Markizas" ir atsikas, taigi mes nežinosim, bet pyktis bus pakastas...- į dešinę ausį pasakė kaimynė Eleonora dėdei Petrui.

- Tai jau teip... – linguodamas pritarė Petras ir mandagiai atsiprašęs savo Petrutės, išvedė šokti administratorę. Jų pavyzdžiu pasekė ir kiti...