Dėdė Petras, nešinas didžiausiu moliūgu, atskubėjo į „Literatų kavinę".

– Ar dar nepavėlavau į tuos jūsų elitinius vakarėlius? Ir kur dėt šį daržo gumbą? – storu balsu paklausė administratorės.

– Dėde, na ką jūs, kokie elitiniai vakarėliai... – murkdama ir apglostydama dėdę Petrą, meilinosi kaimynė Eleonora.- Porą kartų pasisėdėjom, improvizuodamos spriritizmo seansą, ir jau „užsidirbom elitinių vakarėlių" etiketę. Netikėkit, dėde Petrai, ką žmonės kalba. (Jau pikčiau, tarsi įsižeidusi ant viso pasaulio, porino moteris).

– Tai leiskit man pabūt katram jūsų vakari, - braukdamas nuo kaktos prakaitą ir dėdamas moliūgą į kampą, jau tarmiškai pasakė Petras.

– Mielai, dėde Petrai, – sutiko administratorė. – Mes kaip tik improvizuosim helovyno vakarėlį. Tik reiks tamstą kuo tai aptaisyt, nes visi būsim persirengę ir velniais, ir raganom, ir vampyrais...

– Tai kam ti da persiregt: ir teip šitą brudą pilna... Ale Petrute tai jau netaisys manį šitom jūsų nesąmonėm... Kad norit, tai pačias mani ir taisykit... (Mindžikuodamas ir šypsodamasis atrėžė dėdė Petras).

Administratorė mirktelėjo Eleonorai ir pasakė:

– Gerai, dėde, būsi katinas...

– Tai, kad kaip, tai aš jum ir gyvų galiu atnešt. A aš tai, tai kų gi, maž tik batuotas...

– Gerai, dėde, gerai. Tiksi ir batuotas, ir dar padažysim...

(Eleonora atstūmė iš administratorės kabineto krėslą ir, liepusi užsimerkti, pasodino dėdę Petrą į jį).

– Tik vaikeliai, žiūrėkit man, kad žmones paskui nesjaktų...

– Nepergyvenkit, dėde, čia rimtas vakarėlis, - sakė Eleonora, piešdama juodus dryžius ir ūsus ant kaimyno Petro veido. Baigusi visažistės darbą, ir, pamojusi administratorei, kad ši atneštų veidrodėlį, uždėjo muškietininko skrybėlę. – Na, lyg ir baigiau. Galit, dėde Petrai pasigrožėti. (Vėl lyg murkdama iš pasitenkinimo glaustėsi Eleonora).

– Tikras katinų markizas. Kaną kų Petrutę pasakytų? – apžiūrinėdamas save veidrodyje pusbalsiu kalbėjo Petras.

– O štai ir mūsų kaimynė, – nelabai patenkinta ankstyvu Petronėlės atėjimu, prasitarė Eleonora. – Ar gi negražus katinas mus aplankė? (Vėl murkdama pasakė kaimynė kaimynei).

Petronėlė nekreipė dėmesio nei į Eleonorą, nei į „katiną". Ji sparčiu žingsniu nuėjo prie baro, kur jau laukė administratorė. Jos, kažką pasišnabždėjusios, nuėjo į rūsį, ir greit grįžo nešinos raudonu vynu. Paskui, prapjovusios Petro atneštą moliūgą, išskobė vidų ir ten įkišo šešetą butelių vyno. Administratorė pamojo Eleonorai su „katinu", kad šie ateitų prie jų.

Petronėlė, lyg niekur nieko, nuskubėjo atgal į rūsį, o Eleonora su administratore liepė Petrui stovėti prie durų su vyno moliūgu ir visus ateinančius pasitikti žodžiais: helau, vyno, helau vyno... (Na, bent jau taip išgirdo ir suprato dėdė Petras, pasiruošęs vykdyti moteriškių paliepimą kiek tik reikės).

Petrutė tuo metu grįžo iš rūsio, persirengusi vyriausiąją ragana ir pasiruošusi rimtam darbui. Administratorė ir Eleonora tapo jos padėjėjomis – raganaitėmis. Po truputėlį pradėjo rinktis helovyno improvizacijų svečiai. (Pagal aukštas pareigas ir reikalingas profesijas gyvenime, vakarėliui prisiderinę siaubą keliančius apdarus).

Kai jų prisirinko koks tuzinas, „ragana Petronėlė" liepė eiti paskui ją į rūsį.

Rūsyje buvo tamsu ir svečiai apgraibomis bandė ieškoti prie ko nors prisiliesti, bet „ragana Petronėlė" liepė susikabinti visiems už rankų ir laukti, kol jos padėjėjos (Eleonora ir administratorė) atneš du moliūginius žibintus. O kol juos nešė, tai svečius gąsdino specialiai šiam vakarui administratorės užsakyti urviniai šikšnosparniai.

Vos tik raganos padėjėjų rankose įsižiebė moliūginiai žibintai, rūsyje pasimatė apskritas stalas, uždengtas juodu aksomu. Aplink jį buvo sustatytos raudonu aksomu aprištos kėdės. Stalo vidury bolavo lengvo porceliano lėkštutė. Vyriausioji ragana (Petronėlė) įsakmiai liepė sustoti aplink stalą, ir, padariusi tam tikrus judesius, parodė, kad visi gali sėstis. Tuomet sukalbėjo gyvųjų ir mirusiųjų susitikimui skirtus žodžius ir trumpam nutilo. Tyla apsupo stalą, kol vienas dalyvis, tiksliau padėjėja Eleonora, ėmė ir užsnūdo. Petronėlė, pridėjusi prie lūpų pirštą, leido suprasti, kad visi turi išlikti tylūs ir ramūs, nes taip turį būti.

- Pas mus atėjo Eleonoros bendravardės siela. – tyliai pasakė Petronėlė.- Ji gerai pažino molėtiškius ir žinojo jų gyvenimus.

- Tai čia taa...- žiojosi vienas dalyvis.

- Ta ta – neleido užbaigti sakinio Petronėlė.– galit galvoti visokius klausimus: politinius, asmeninius ir visuomeninius.

- Ar pakels kultūros darbuotojams atlyginimus?- plonu balsu suspigo „Mirtišė".

Visi dalyviai ištiesė rankas prie porceliano lėkštelės, apdėtos raidyno ratu. Kurį laiką ji nejudėjo, o paskui pašoko du kartus. Atsakymas buvo: NE.

- Kodėl? – klausė tas pats plonas balsas.

Po geometrinių figūrų, kurias išdarinėjo lėkštelė, atsakymą perskaitė „Vyriausioji ragana": JUS PENI KŪRYBOS DVASIA.

- Nesąmonė!– nepatenkinta šūktelėjo „Mirtišė", bet jos jau niekas nesiklausė, nes kitas dalyvis pasiteiravo apie didesnius atlyginimus teisėjams ir kitiems pareigūnams.

Lėkštelė labai greitai atsakė: TAIP. Ir nespėjus niekam prasižioti bėgiojo toliau: DANGAUS IR PRAGARO SUSITARIMAS: NESKRIAUSTI ŠIOS KASTOS.

Nuvilnijo lengvas pasitenkinimas.

- O Lietuvą kas valdys? – paklausė storas ponas.

Lėkštelė – Eleonoros dvasia – labai greit atsakė: TIE PATYS.

- O koks bus prezidentas?

Patalpoje pasigirdo muzika su lietuviškais žodžiais apie Dalią. Užuominą visi suprato, todėl, paklausė apie naujas politines jėgas.

Petronėlė perdavė raides, kurios susidėliojo lyg sentencija: KAIP FENIKSAS IŠ PELENŲ: ROLANDAS.

Ir vėl pasigirdo nusivylimo šnabždesys, bet jį greitai pertraukė „Mirtišės" asmeninis klausimas:

- Ar aš ištekėsiu?

Lėkštelė prasisuko vietoje ir pradėjo rodyti raides: TU DARBINĖ KUMELĖ, O JAM REIKIA RISTŪNĖS.

„Mirtišė" tik paraudonavo, ir niekam nieko nesakiusi, staigiai išbėgo iš rūsio, o paskui ją pakilo ir Eleonoros dvasia. Visi liko išsižioję. Spiritizmo seansas netikėtai nutrūko. Petronėlė uždegė šviesą, bet tai negelbėjo susidariusios situacijos. Teko įsikišti administratorei, kuri priminė, kad helovyno išvakarėse būna vaiduoklių šventė, tad nieko keisto, jei dvasia nutarė pasižmonėti. Po pusantros paros ji sugrįš ir visi galės tęsti helovyną.

Tik bėda ta, kad tiek laiko turės miegoti ir kaimynė Eleonora.

Visi pakilo į viršų, kur katinas (dėdė Petras), kantriai kartojo „ helau, vyno" žodžius ir buvo pasiruošęs administratorei padėti išdalinti vaiduoklių virtą moliūgienę, ir pats pirmas puolė ragauti, nes nujautė, kad jo Petronėlė, vakar virė moliūgų ir svarainių košę kaip tik šiam reikalui...