Ir vėl vasara. Pats jos įkarštis. Tvanku. Termometras rodo 33 laipsnius karščio. „Literatų kavinė" kviečia į teatralizuotą „Braškių fiestą". „Kavinės" kiemelyje vaikšto išsipūtusios „braškės", joms iš paskos tipena mažytės „žemuogytės", o „senas pingvinas" ridena ledų vežimėlį. Kažkodėl skamba Alos Pugačiovos dainų popuri... Tiesą sakant, visas „Kavinės" kolektyvas apsirėdęs uogomis ir pingvinais, o lankytojai – labai meniški, tarsi būtų specialiai užsakyti „Kavinės" renginiui, tačiau tokia ryški ir blizgi dabar gatvės mada...

„Kavinės administratorė", apsirengusi „braškiniu" kostiumėliu, o ant galvos užsidėjusi didžiulę skrybėlę, imituojančią braškę, labiau panėšėjanti į karalienę, nei į administratorę, sako, jog labai džiaugiasi nauju "Kavinės" sezonu ir galimybe visus miesto ir paežerių svečius pakviesti į „Braškių fiestą"- paragauti naujų kavinės receptų, parvežtų iš Švedijos, Ispanijos, Prancūzijos, ten, kur teko jai viešėti ir „stažuotis" „Kavinės" labui. (Plojimai).

Padavėjas „pingvinas" su riedučiais, vienoje rankoje laikydamas padėklą su braškiniais ledais, kitoje putėsius ir grietinėlę – vos spėja suktis lankytojų gausoje. „Žemuogėlės" nešioja braškinį punšą, šampaną su šaldytomis braškėmis, o raukiniuotos „braškės" nespėja priiminėti užsakymų paukštienos ir kiaulienos kepsniams su braškių džemu ir įdaru...

Mažos mergaitės, kažką raudono turinčios aprangoje, rankose laiko lenteles su užrašu: „Čia viskas tikra – padėkime išsaugoti žemuogių pieveles", o kraitelės – pilnos smilgų, ant kurių suverta žemuogės... Šalia – širdelės formos raudona dėžutė aukoms.

Prie stalo sėdi du pusamžiai vyrai. Toje margoje masėje jų galima nė nepastebėti arba kaip tik atkreipti dėmesį... Vienas jų, smarkiai gestikuliuodamas, regis, kalba be paliovos, o kitas stengiasi klausytis. Jų bendravimą pristabdo „pingvinas su riedučiais", pasiūlydamas braškinių ledų...

– Nu, ot laikai atėja, man, (mušasi į krūtinę), ar gali patikėt, kad man siūla ledų? Nejuokauk, tamsta. Alaus su ledais da nemaišau. (Abu juokiasi ir liepia dumti „pingvinui" toliau).

– Klausai, ale kol tu kalbėjai, tai ašei vis mislijau, kaip ti tas mergiotes ketina žemagių piavelas išsaugate,a?

– Aik, ailinę baika. Susrinks kapeikų už žemagių smilgelas ir baigsis saugajimas....

– Nu tai vot, kai jau aisim iš kavines, tai tu ir klustelk tū braškinį ponių. Maž kų tau pasakis...

– Man ir klauste neraikia. Taigi baigias ES išmokas ažu pievas ir žemį. Anas ministras vis pyką un lovas ūkinykų, kad dykai visa gauna, tai dabar uždėję naujas sąlygas: raikia turėt arba vienų karvį, arba kelis mažus kanopinius, arba vištų su gaidžiu. Ir kad būt tokias pat veislas par visų deklaravimų laikų. Nu tai, a ligas, a lapes su šeškais ir kiaunem... Vieni nuostaliai. Tai ir renka dabar žemagių piavelam...

Milijon milijon alyh roz... Ataidi iš salės gilumos. „Raukiniuota braškė" atneša po ispanišką kepsnį su braškių ir rabarbarų džemu. Saldžiarūgštis skonis maloniai nuteikia lankytojus ir šie šnekučiuojasi toliau.

Kaimynystėje, begurkšnodamos šampaną su šaldytomis braškėmis, šnekučiuojasi atostogaujančios molėtiškės.

– Labai mėgau šią kavinę, - sako viena kitai, – dėl gero asortimento. Gerai, kad bent vasarą ji vėl gyvuos. (Kita irgi pritaria).

– Tai gal čia ir Ivaškevičius ženijosi, nežinai?

– Koks Ivaškevičius? – nustemba pašnekovė.

– Marius Ivaškevičius. Žurnalas „Žmonės", sako, rašė. Ir jaunoji labai braškes mėgo...

– Tai ten gi viskas su nuotraukom. Reikėjo pažiūrėti, su barzda, ar be, mūsiškis Marius, ar koks kitas, nežinia iš kur pasirodęs... O nuotaka: šatenė ar brunetė?...

– Radai ko klausti. Šiais laikais iš baltos padaryti juodą, ir atvirkščiai – vieni niekai... Jei tu nežinai, vadinasi ne šitas, ne mūsiškis... Va, kodėl vaikams reikia duoti po du vardus mažiausiai...

„Padavėjas – pingvinas" atlėkė ir prie jų, siūlydamas, ledų, putėsių, pyragėlių... Moterys pasirenka pieniškus ledus su natūraliomis braškėmis ir žemuogėmis. Skamba sena daina. Baraban bil ploch, barabanščich bog...

Į „Kavinę" ateina gal koks dvidešimt „šortuotų" žmonių, o priekyje linksmas vyrukas. Pašneka kažką su „administratore" ir pamodamas svečiams, nusiveda juos į atskirą salę. Beeinant jį sustabdo kitas vyriškis.

- Jonai, čia tu?...( Vyriškis atsisuka, jiedu apsikabina). Seniai nesimatėm, ar ne? Tai kur buvai dingęs?

– Palauk, tuoj palydėsiu grupę, ateisiu. O gal tu prie mūsų? Einam, bus smagu.

(Bičiulio įkalbinėti daug netenka.

Kitoje salėje užsakytos vietos, bet senam draugui, visada, kaip sakoma, rasis vietos.)

- O tu kaip čia? – klausia Jonas bičiulio irgi Jono.

- Aš čia kasmet atvažiuoju atostogauti. Ramu, gera čia... O tu?

- Aš, Jonai, tai gidas. Va bastausi po pasaulį, babkes tik renku renku... Šiandien čia, rytoj Londone, po savaitės Rygoje... Ir namo nėr kada užlėkti...

- O aš maniau, kad Jonines kartu švęsim? ¬( Nusimena bičiulis).

- Kokios Joninės?... Dabar Jonynės.– Rašytojų sąjungos pirmininko garbei, matyt...(Juokiasi)

- Tai čia tavo kraštiečio Smalinsko darbai?

- O, žinai, gerai, kad priminei. Jūžintai nuo seno garsėjo koridom, ir jaučių, ir gaidžių... Paskambinsiu bičiuliui, kad mane pavaduotų. Jei tu jau atostogauji, tai varom į Jūžintus: bus tau ir laužai, ir vainikai, ir juodo gaidžio kraujas, jei tik nebijosi... (Juokiasi) O braškių fiesta palauks ir kitų metų. Mano mamytės darže, kiek pamenu, būdavo braškių...

(Jis pakalba lelefonu, atsiprašo žmonių, kad perduoda juos kitam kolegai ir šypsodamasis moja sutiktajam Jonui, kad eitų link durų).

- Na ir šalapajus tas mūsų Jonas, bet gi toks visada buvo... ( Pasako sau ir atsidūsta jis, bet pasiduoda sutiktojo nuotaikai. Vis dėl to – savas kraštas visada vilioja...)

„Literatų kavinės" kiemelyje du draugai dar spėja pabūti prie „braškinių žibintų aukuro" ir paaukoti žemuogių pievelių saugojimui. Kaip ten bebūtų, bet gi jų šaknys – kaime, o ir visa Lietuva – tik maža provincija, lyginant su pasaulio laukais...