Kita diena
Kavinėje susitinka dvi bibliotekininkės. Laukia kavos.
- Ar girdėjai, kad vakar Remigijų išvežė su ratukais? Kraujo spaudimas pakilo... Tai, supranti, Regina (žmona) ėjo paimti Rašytojų sąjungos regalijų.
- O tai kas čia blogo? Gerai, kad žmogus nenumirė.
- Ale matai, kaip visus išdūrė Viktorija. Tai, ko nė vienas nesusiprotėjo per dvidešimt metų, ta ėmė ir padarė vienu mostu.
- Jo. Šita tai gali. Ir visur pralįsti, ir visus pakišti...
- Niekada nežinai kada gali įsidurti į vienintelę adatą šieno kupetoj...
- Neįsidurs. Kai Bažnyčioj atidarinėjo muziejų, tai Klebonas liepė melstis už ją. Žinai, beveik Šventoji...
- Radai Šventąją. Mūsų bibliotekoj ( skaitant kirtis ant antro skiemens o tarti žemaičiuojant su uo ) Auksuolė tikra Palaimintoji. Brolis – tikras kunigas Mišias laikė, o bibliotekos direktorė net prizą davė per Naujų metų vakarėlį, kaip Senjorų globėjai...
(Atneša kavą.)
-Skani kava. Reiktų ir mums užsisakyti Mišias.
- Tiek neduosi, kad už tave vieną Mišias laikytų, geriausiu atveju bus: pasimelskime ir už kitus parapijiečius...
- Gal geriau pasimelsiu prieš miegą pati.
- Tai, sakai, išvežė... su ratukais. Nieko negirdėjau...