„Literatų kavinės" patalpose buvo įsikūrusi viena iš rinkiminių apylinkių į Naująjį Seimą. Incidentų, ačiū Die, didelių nebuvo, o porinkiminių šnekų – į valias. „Administratorė", norėdama toms šnekoms padaryti galą, nutarė suorganizuoti renginį – filmo peržiūrą. Autoriai molėtiškiams pažįstami: V. Sausadūmis ir A. Piktžolėnas. Filmo tematika – nesenstanti ir aktuali.

K. f. /„Krikštynos Molėtuose"

„Taip. Jūs teisingai perskaitėte. Tik vaikelis – netradicinis." – sako balsas už kadro.

(Rodomi vaizdai).

Pirmoji Kazimiero Jakučio – Pagulbio poezijos knygelė „ Apeiginė liepa". Šventė vyko irgi netradicinėje aplinkoje – Akcijos M galerijoje, tik su autoriaus atsivežtinėmis dekoracijomis: senovinio kluono ir jo aplinkos su koplytstulpiu įvaizdžiu. Sena, plati ir žema durų stakta –kiekvieną ateinantį sugebėdavo nustebinti. Daug daug žvakių liepsnelių priminė, jog artėja Kalėdos...

Svečiai – menininkai, dainuojamosios poezijos gerbėjai, moterys – Pagulbio ir jo kūrybos gerbėjos, šiek tiek verslininkų ir partiečių...

„Krikšto" tėveliai – rajono meras Valentinas Stundys ir Viešosios bibliotekos direktorė Virginija Raišienė. „Krikštamotė", kaip ir dera, vedė renginį, o „krikštatėvis", laikydamas „vaikelį", sakė, jog jam norisi pajusti autoriaus sumanymą, atspėti, ką jis yra paspendęs skaitytojui.

(Vaizdas stambiu planu). (I) ir (II).

Pirmasis įspūdis sukuria panašią atmosferą kaip ir R. Granausko „ Gyvenimas po klevu". Tačiau tai tik medžio motyvas. Klevas – čia ir ten – apeiginis medis. Padvelkia sakralumu, užuomina į pasaulio centrą – tvirtovę... Knygoje gausu poetinių rečitatyvų – kalbėjimų pusiau dainuojant. Juk „tėvelis"– dainuojamosios poezijos atlikėjas.

Tad protarpiais „svetimų" žmonių skaitytas eilėraštis visai kitaip skambėjo, nei autoriaus pateiktas muzikos ir žodžio garso derinys... Anot V. Stundžio, emocijos, jausmas, išgyvenimas – lieka paslėptos po daiktu. Poezijoje – vaikystės pasaulio kūrimas, ko nėra, kas yra tik patirtyje. Tėviškė – tarsi prarastas rojus. Tai Broniaus Radzevičiaus praradimų filosofija. „Krikštatėvis" rado ir V. Mačernio aukštosios kūrybos poetinio vyksmo iliustracijos motyvų. Apskritai, Kazimieras Jakutis- Pagulbis – tikras aukštaitis, kuriam būdingas tradicinis lyrizmas, kitaip tariant, visi aukštaičiai galėjo būti dainiais, bet ne visi jie mokėjo dainuoti... Vienas iš „krikštatėvio" pastebėjimų apie patį autorių ir renginio sumanymą buvo gana taiklus: „jis neatsisėdo ant bibliotekos atneštos kėdės, jis susikūrė aplinką. Jis: žmogus – estetas."

(Muzikinis intarpas, dengtas vaizdais).

Krikštynų metu kartais mažesniems giminaičiams irgi leisdavo stovėti šalia ir laikyti degančią žvakę. Tokia „artimos giminaitės" misija teko Molėtų literatei, premijų laureatei ir išleidusiai poezijos knygą Virginijai Žvarėlaitei. Ji sakė, jog į sceną, kur sukurta tam tikra aura, neisianti, o tik tarsanti keletą žodžių. Nelengva, anot jos, kalbėti iš vartotojo – skaitytojo pozicijų, bet, jos manymu, jei skaitytojas suranda bent vieną eilėraštį, kurį galėtų pavadint savu – knyga pavykusi. Ji, sakė, tokį radusi... Pats Kazimieras Jakutis - Pagulbis teigė, jog šioje knygoje – tikras jo gyvenimas...

Jam jo gyvenimas žinomas, kaip ir kiekvienam, atėjusiam su lemtimi, o kiti turės tą lemtį atspėti.

„Užliūliuotas" vaikelis leido visiems atsipūsti, paklausyti planuoto autoriaus koncerto, o vėliau ir pasišnekučiuoti prie vaišių stalo.

(Pabaiga. Balsas už kadro):

„Ir aš ten buvau: alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau..."

Salėje tvyro melancholiškai lyriška atmosfera. Žmonės, o ypač moterys, patenkintos, švytinčiais veidais ir gera nuotaika, pasiruošusios išragauti kone visą „kavinės" asortimentą.

Bet ateina „savas" ir nelabai pastovintis ant kojų muzikantas, atidirbinėjęs per futbolo čempionatą, ir sudrumsčia tą mielą vakarą:

- Tai ką, manęs negalėjot palaukt? – sako įsikibęs durų staktos, - pakrikštijot? Tai kurį pirma: Petrą ar Valentiną?... (Pradeda verkti balsu). Petras būt dovanų davęs, visi čia būtume ošią iki paryčių ( Mušasi į krūtinę). – Va, sakau aš, todėl ir laimėjo, kad buvo arčiau savų... Suprato ką ir kaip reikia... Tai ne jūsų inteligentas, literatų patronas... (žagsi) Su fortfeliu nemačiau aš jo, o dar sako, mokytojas... Va, Petras, tai su juodu kostiumu ir blizgančiais batais vaikšto, Todėl visi žino, kad čia mūsų Petras: buvo prastas, toks, kaip mes, o dabar didis... (nugriūna ir negali pasikelti, laikydamasis durų staktos).

- Klausykit, iškvieskit apsaugą, - sako inteligentiška ponia, - mes visai nenorime klausyti šių užgauliojimų.

- Nu jo, pabus šaltojoj, gal atvėsins savo džiaugsmą, - sako kita ponia.

- Nereikia... Baikit, aš jį pažįstu, - visų nuostabai atlaidžiai sako politikas Valentinas, - vyrai, parvežkit jį namo... Padaugino žmogus, kam daryti nepatogumus šeimai... (Eina artyn prie įsibrovėlio, bando pakelti).

- Ė-ė (rodo pirštu į asmenį) – aš ir tavi pažįstu. Klausyk, nepyk, aš kitąmet už tavi prabalsuosiu...

- Gerai gerai (juokiasi politikas)... Tik rinkimai kas ketveri metai...

„Muzikanto" kolegos išveda pavėlavusį draugą. Sutrikdyti vakaro dalyviai pradeda skirstytis namo.

„Administratorė", nelabai girdėjusi šio pokalbio, mat buvusi su ausinukais, linksmai šypsojosi ir esperantiškai niūniavo dainą apie rudenį: trans fenestra mio... bliutaj flioras...

Prie baro priėjo tamsaus gymio vyriškis ir pradėjo kalbėti:

- As ėsu Kakaro kinas. Vaziuoti, tvarkyti, ziureti NSO. Moletai – grazu, cia graziai dainuoti. Lietuva – grazu. Maironis...

- Zamenchofas. – staiga sako administratorė, patraukusi ausinuką. Jo slapyvardis irgi buvo Maironis... Ankorau, mi ne parolias en via lingvo, - šypteli ji, ir mandagiai pasitraukia, įsidėdama ausinuką atgal.

Dabar nieko nesupranta kinas, bet irgi šypsosi...