Mūsų meškutė jau „sena". Jai 15 metų. Prieš tiek metų joje „gyveno" trijų mėnesių kūdikis.

Kitą žiemą „meškutės" kombinezonas jau buvo nebereikalingas. Todėl į jos vidų tilpo kūdikio bateliai, pirštinėlės, kepurėlės, šliaužtinukai ir marškinėliai. (Juk kada nors tas „kūdikis" išaugs ir jam, tikiuosi, bus malonu akimirką žvilgtelti į buvus save mažutėlį...). Beliko pasiūti meškutės galvą. Tam tiko išaugtinis sesės chalatas, sagos, juodi siūlai ir kitokios detalės. Keletą metų šis kombinezonas buvo virtęs tik didele baltąja meškute. Paskui, atsiradus „Vikšrelių teatrui" , mes pradėjom su ta meškute žaisti. Ją „sumoderninom", apavėm riedučiais, ant galvos uždėjom ausines, aprengėm liemene ir prijuoste, mat ji visada turi turėti kuo nusišluostyti savo letenėles, ir dar prikabinom medinę statinaitę. Taip atsirado pasaka be galo: važiavo meška su .... medučio ( alučio) ar dar kokia kitokia bačka. Vaikai patys galvoja tokias pasakas ir važiuoja kartu su meška. Taip pat mes kuriam ir kelio siužetą. Pasakojame, ką matome važiuodami... Kol užvažiuojame ant tilto. Čia atsitinka „baisusis" dalykas, kai dėl kažkokių priežasčių (o jas taip pat sugalvojame kaskart vis kitas) meškutė įkrenta į vandenį ir išsipila bačkos (statinaitės) turinys. Ir vėl – pasaka be galo. Tik dabar jau greitai, nes visi prisimename turinį.

Kam nepatinka tokie „niekai", tas gali kurti (nerti) spalvingą lovatiesę. Gal greičiau prikvies pavasarį...

Danieliaus Ažubalio ir Alvydo Balandos nuotraukos.