Puošybai – seni vokai
Kai nuo lapkričio 20 d. prekybininkai pradeda „ Kalėdų prekybą" – šventės nei priartėja arčiau mūsų, nei nutolsta... Tačiau aš visuomet peržiūriu ką siūlo masinė prekyba. Kartais ji pakiša įdomią mintį prekybos salėje, kartais palepina vaikystės prisiminimais, siūlydama „mūsų laikų" žaislus eglutės puošybai. Mano akiai kasmet darosi įdomesni ne blizgučiai, o šventiniai konditerijos gaminiai, nenusileidžiantys geros namų šeimininkės gebėjimams. Spalvoti, įvairių formų ir kvapų sausainiai ir meduoliai – ne tik akiai ir pilvui, bet ir stalo, Kalėdų puokštės ar eglutės puošmena, kuri, patarnavusi ne pagal paskirtį, vis dar gali neprarasti įprastinio kepinio skonio...
Šiųmetei puošybai mintį pakuždėjo vėluojantys pašto kurjeriai, o su jais ir vietos paštininkai – laiškanešiai. Kaimynė pensininkė, negaudama sąskaitų už telefoną, dievagojosi, kaip dabar bus, jei įmonės priskaičiuos daugiau pinigų už laiku neapmokėtą sąskaitą – juk neįrodysi, kad nesumokėjai laiku dėl kito kaltės. Šiandien paimti, išskaičiuoti, išieškoti daug paprasčiau, nei rytoj atiduoti, sugrąžinti, atsiprašyti... O vis dėlto...
Pasirausiau gautųjų sąskaitų vokuose, kad pasitikslinčiau kokiu laiku atkeliaudavo tie laiškai. Kažkaip viliojančiai gražios pasirodė tų laiškų vidinės pusės: vienur pilkos, kitur margos... Matyt, priklauso nuo įstaigos ir metų. Pasirinkau tamsiai mėlynąją pusią su žvaigždutėmis, dar pilkąją ir dryžuotą. Iškirpau taisyklingą kvadratą, sulanksčiau lygiai į keturias dalis, ir taip lanksčiau, kol tik buvo galima sulankstyti, kad įkirptų žirklutės. Išvyniojus tuos mažus iškarpytus trikampius – jie vėl virsdavo taisyklingais žiemos gėlių ar ornamentų kvadratais. Tuomet imdavau adatą, verdavau baltą siūlą, ir „išpūsdavau" burbulus, pagalvėles ar gėles (žiūrint, kaip atrodydavo iškarpytasis kvadratas), palikdama juos kaboti ant ilgesnio balto siūlo. Jie tapo lubų puošmenomis.
Kinų horoskopas 2013–uosius metus vadina Juodosios vandens Gyvatės metais, kuri žada daug netikėtumų. Todėl kitos įmonės voko vidus pasisiūlė Gyvatės metų improvizacijai. Jis mielai lankstėsi ir karpėsi, kad tik būtų panašus į roplių giminę... Gero, blizgaus popieriaus juodos ir baltos spalvos reklama pasitarnavo mažų atvirukų fonui, ant kurių įsitaisė mažosios gyvačiukės. Joms ten atsirasti padėjo žalias siūlas ir adata. Viena iš idėjų: jomis papuošti eglutę, palikti sveikinimą ir palinkėjimą kolegai... Paįvairinimui dar galima suverti karolius, juk forma ir spalva gali priminti įvairių rūšių dryžuotąsias...
Kad metai būtų geri, sutikti juos reikia su nuostata: neužminant gyvatei ant uodegos ir neprileidžiant prie stalo su gyvate užanty...