Jei akys geros – veiklų ir nesuskaičiuosi... Štai mano pora bendradarbių sugalvojo, kad reikia pradėti siuvinėti. Susirado mokytoją ir ėmėsi darbo. Prieš tai, žinoma, prisipirko siūlų, siuvinėjimui paruoštų paveikslėlių, kur viskas nupiešta ir spalvos sužymėtos. Nusiteiki, imi ir siuvinėji kryžiuku... Pirmomis dienomis būna sunku, nes reikia įgudimo, pripratimo... Paskui tai tampa vakaro ritualu, kuris atpalaiduoja nuo dienos įtampos, blogų minčių ir užburia ramiam miegui. Rytas išaušta visada geras, o darbo pabaiga būna džiuginanti, it padarius kažką neįtikėtino...

Prisimenu, kaip vaikystėje pūpsojo krūvos vadinamų „dėsnių", nusikopijuotų per kalkę iš įvairių žurnalų arba persipieštų pačių siuvinėtojų tai, kas joms patikdavo iš pamatyto seno rankdarbio...

Spintoje aptikau ir daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus savo siuvinėtas servetėles. Ištraukiau, apžiūrėjau, ir paklausiau savęs , o kodėl gi ne?... Juk nauja – dažnai (beveik visada) pamiršta sena.

Iki Didžiųjų švenčių dar yra laiko, todėl galima suspėti pagyvinti šventinį stalą.

Pasikuitus dėvėtų drabužių parduotuvėse arba „paaukojus" nusibodusią savo dieninę užuolaidą, svarbu, kad būtų be raštų, o tik paprastas „korelis", sukarpyti lygiais kvadratėliais, stačiakampiais, trikampiais, rombais... Kas kam gražiau, priimtiniau, kas labiau derėtų prie sumanymo.

Buvusių užuolaidų spalva galėtų būti įvairi, kokią pasisektų rasti. O paskui jau fantazijos reikalas: baltą derinti su balta, ar kita spalva, siuvinėti tos pačios spalvos siūliukais ar imti ryškią, ar šviesią spalvą, o gal ir viena, ir kita?..

Turint milimetrinio popieriaus, viską galima pasibraižyti, ir matyti kas būtų geriau. Neturint, galima pasinaudoti ir vaikams nebereikalingu sąsiuviniu langeliais.

Čia, sakyčiau, ne tiek siuvinėjimas, kiek akyla akies, adatos ir rankos draugystė, primenanti adymą. Per vieną vakarą galima užbaigti servetėlę su nesudėtingu ornamentu. Maždaug tokiu, kaip mano sugalvotos eglutės pakraščiuose.

Kiek šeimos narių arba kiek svečių prie stalo, tiek ir servetėlių. Kad būtų linksmiau, galima sugalvoti ir palinkėjimus, pavyzdžiui, prikabintus prie greitomis surauktos roželės, kurią viešnia galėtų parsinešti ir namo, kūrybingai prisegti prie savo aprangos ar rasti vietą namų interjero puošyboje.

Pamenu, kaip anuomet ne visada galėdavo susirinkti šeimos nariai prie bendro Kūčių stalo, tačiau visada stengdavosi perduoti plotkelę. Šiandien, manyčiau, irgi gali pasidalinti ja su artimu bičiuliu: perduoti, atsiųsti, atnešti... Vaikai galėtų būti talkininkai, kuriant jai dėkliuką. Mes pamėginome jį daryti iš storesnio akvarelinio popieriaus, truputį pakarpydami ir dekoruodami. Kiekvienam tai gali pakuždėti jųjų širdis...